Kai gimsta žmogus, galima svarstyti: ar jis bus gražus, ar bjaurus; gal bus turtingas, o gal vargšas; gal gyvens ilgai, o gal ne. Bet niekas nesako: gal mirs, o gal nemirs. Vienintelis visiškai aiškus gyvenimo dalykas.
ir aš vakar taip nuoširdžiai pakalbėjau su Meile. ir pasirodė, kad nors išorėje mes skirtingos - ji nenustygsta sukinėtis tarp vaikinų, kai aš tik galiu žiūrėti kaip ji tai daro, o ji ir gražesnė ir patrauklesnė, o ji ir groja gitara, lanko popchorą, šoka, yra visada linksma ir draugiška, visada besišypsanti, rengia renginius, buvo mūsų mokyklos prezidentė... ji šauni. bet viduje mes drėbtos ir vienodo molio. iš tikrųjų, tai visiškai skirtingo, tik visgi tokio pačio.
ji šypsosi ir juokiasi, kai viduje verkia. ji sukasi aplink kitus vaikinus, kai tiesiog nori pamiršti JĮ.
nes juk niekas iš tikrųjų nesupranta, nesuvokia, kaip giliai mes esam. nors ir atsiskleidėm, kaip mus skaudina JIE, kad slepiam skausmą po kauke, po surežisuota ir kruopščiai paruošta kauke, nebuvo prasmės viena kitos guosti ir sakyti, kad viskas bus gerai.
nes tai papraščiausiai nepadėtų. žinom, kaip viena kita jaučiamės, bet negalim padėti.
nes mes pratusios kentėti vienos. nemėgstam rodyti savo ašarų kitiems. apsimetam, kad tai visai nereikšminga ir sakom, kad viskas gerai.
nors ir žinom, kaip jaučiamės, taip sakant, esam iš vienodo molio, vistiek viduje vyksta tikri taifūnai ir žemės drebėjimai.
pagerėjo vien žinoti, kad aš ne viena tokia. man to pakako. nes juk niekas nesupras.
aš galiu sakyt ir bert žodžius, bet gyvenimas nuo to nepasikeis. jokie žodžiai neįkvėps gyvybės man pasijusti laisvai.
taip, laisvė. tai viskas, ko aš noriu (na, meluoju, bet dabar tai tiesa). noriu būti laisva nuo jo, negalvoti, nejausti, neprisiminti.
nemylėti. noriu būti ta nejautri kalė, kuri tik simpatizuoja, kuri gauna, o jeigu praranda arba pati pameta, neverkia.
nemylėti. noriu būti ta nejautri kalė, kuri tik simpatizuoja, kuri gauna, o jeigu praranda arba pati pameta, neverkia.
nemylėti.
niekada.
