 |
| They who made you, they made me, too. I see they can make us again. |
ak, nebežinau.
kas daryti? išprotėti. atsiguliau į lovą beveik mirštanti iš miego, bet dabar... dabar mintys muša savo ritmą, įkyriai ir garsiai ir nebegaliu užmigti. noriu kurti eiles, noriu piešti, noriu vėl rašyti, bet mano rankos dreba, o mintys nebeteko to švelnumo, tapo grubios ir netašytos kaip medžio gabalas. galbūt... galbūt man reikia įrankio, su kuriuo galėčiau tam medžiui suteikti kokią nors formą... norėtųsi.
ir suku aplinkiniais minčių takeliais, neprieidama prie svarbiausio. kodėl mintys garsios ir įkyrios. jos šiąnakt mane baugina. ir sakau sau galvoje, iš naujo ir iš naujo: "baik. nustok. neperženk linijos. net nebandyk peržengti linijos. sustok. nežvelk į aną pusę. ne. tu žinai kaip lengvai viskas gali virsti pragaru. neperženk linijos. tiesiog žaisk. neįsijausk. nejausk. tu - niekas. tu - nejauti. tu - akmuo. tu - vėjas kalnuose. baik." ak, kaip baisu. bet ir neprisiverčiu parašyti... tiesiog jaučiu įprotį slėpti tokius dalykus. slėpti nuo visų, net jeigu ir kai kam ir derėtų papasakoti. mėgstu slėpti ir nuo savęs, bet tai nelabai pavyksta. ak, ką gi daryti. tiesiog graudu ir žavinga, koks gi pasaulis išties dramatiškai tragiškas. nostalgiškas. bet kartu ir atgaivinantis sielą. o tuo pačiu... daužantis širdį. nežinia kada tave numes ant pagalvių, o kada ant spyglių. tatai ir manykis kaip nori, nes niekas negali pagelbėt. o jeigu...
šūdas.
where is my mind? reikėtų sustoti, kol dar ne vėlu. bet kaip? ak, dydysis klausime, kurio atsakymo nežinau. ir vėl viskas prasideda. o gal ir ne. juk likimas toks spontaniškai nenuspėjamas.
o mano mintys susipynę ir rankos dreba
širdis neramiai stūgauja
negerai, negerai
jaučiu.
Q: įsivaizduok, kad pasakau tau, jog noriu tave pabučiuoti į skruostą. jau net palinkstu suspaustomis lūpomis link tavęs. tai kurį gi skruostą tau norisi man atkišti? (please, it's for science)
