2014 m. sausio 20 d., pirmadienis
i hope you show them the animal they can’t always see in their own reflection
aš nežinau
kodėl kartais žmonės verkia iš laimės
ar skausmo
bet žinau vieną -
žolė neraudos trypiama
tai kodėl turėtume mes?
2014 m. sausio 4 d., šeštadienis
you never need to apologize for how you chose to survive
šešios ryto.
akys sunkios, skaudančios, man tesinori jas užmerkti. galva tvinkčioja, pakaušyje vyksta skausminga kova, o man tesinori, kad viskas nurimtų. mintys kaip sunkus rūkas, bet tuo pačiu... kaip pavargau. dieve, kaip pavargau. nutrenkit mane, išmeskit į jūrą, paleiskit skristi nuo himalajų viršūnės. man nesvarbu. leiskit gyventi. o gal ne to turėčiau prašyti? leiskit numirti? koks žmogus vis dėlto įdomus sutvėrimas. pilnas paradoksų, su kaupu besimaišantis guašas minčių paletėje. noriu kurti, bet ir negaliu. noriu keistis, bet kažkas trukdo. noriu skaityti, bet neimu knygos į rankas. noriu atsiskleisti žmonėms, bet laikau savą širdį paslėptą nuo visų akių. noriu atvirai svajoti, bet bijau, kad būsiu sutrypta.
jaučiuosi tokia sudaužyta, bet tuo pačiu mąstau kaip sutvarkyti pasaulį.
ar aš tampu deive dėl to, kad galiu sukurti pasaulį? o gal viso labo tesu demonas, nes galiu? kam kurti pasaulius, jeigu jiems lemta kentėti? jeigu amžini karai išrėžia savas vėžes, galų gale tepalikdami vien kraują ir purvą, sumišusį su svajonių šukėmis? kam kurti, jeigu žinai, kad galų gale verksi. kam stengtis, jeigu žinai, kad nuo pat pradžių esi pasmerktas. kam prašyti atleidimo, jeigu suvoki, kad nėra kam atleisti. aš tik kosminės dulkės, visatos materija.
aš niekas, - tyliai sau pasakyčiau.
ir išgirsčiau kažką šnibždant, kad esu viskas. nes esu dulkės. nes pasauliai sukurti iš dulkių. aš, pasaulis, sukurtas iš nieko. ir skrieju po kosmosą be savo orbitos, be atmosferos. dangus mane muša. bet neatsilieku ir pati, kaip gi kitaip... minčių karai žygiuoja per mane savo spygliuotais batais, svajonių kulkos sminga, pykčių tankai pervažiuoja vilčių sodus, kuriuos senovėje pastačiau. šaltos realizmų žvaigždės, tokios tolimos, bet puikiai pažįstamos, degina mano paviršių savo šalta liepsna. ir lieka iš manęs tik griaučiai, tik esybės korys.
tik dulkės.
2014 m. sausio 3 d., penktadienis
hearts are wild creatures, that’s why our ribs are cages
yeah, aš kaip visada nusispjaunu į aplinkybes ir vistiek varau savo. taigi naujus metus pradedu su le meaningful citatomis. kažkuriuo momentu kažkurią jau praėjusią dieną taip siaubingai sukilo noras kažką rašyti. ne, meluoju. ne kažką. o kai ką. viskas virė ir kunkuliavo galvoje, pirštai neramiai bėginėjo ir kūnas dilgčiojo.
galų gale taip nieko ir neparašiau.
bėda su potencialu yra ta, kad norisi jį išnaudoti.
bėda ta, kad neišeina to padaryti.
o norėčiau tęsti ką pradėjau. apie viduramžius. paslaptingą raganių ir raudonplaukę mergaitę, kuri gyvena priespaudoje savo žiauraus tėvo. apie užsimezgusią draugystę su kita tokia pat vargana mergaite. apie užgimusį susižavėjimą paslaptingu, baugiu raganium. apie paslėptus žemėlapius ir blogį, kuris glūdi kiekvieno širdyje. apie paslaptis, surašytas senoviniuose pergamentuose. apie vilkažmogius ir šiurpius pranašiškus sapnus. apie monstrą, kurį sukūrė iš tamsos, tūnančios širdyje. apie skerdynes, apie godulį, apie ambicijas. apie pomirtinį gyvenimą ir apie meilę, kuri neturi laimingos pabaigos. apie atleidimą ir ramybės suradimą. apie visišką išnykimą. apie skausmą ir neviltį. apie gyvūlišką baimę.
bet tegaliu sėdėti ir jaustis bejėgė, rankose turėdama idėją, kuriai nelemta išvysti šviesos. kuri amžinai kunkuliuos manyje be vietos, trankysis į savo narvą, bet niekada neištrūks.
aš turiu raktą.
jis mėtosi mano milžiniškose rankose, kurios tokios didelės, kad sugeba apglėbti visą pasaulį, kuris yra mano viduje. norėčiau pagalbos. bet nežinau kaip ištarti žodžius. todėl vaikščiosiu gatvėmis su istorijomis, kurių niekas neišgirs.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)