it's perfect

And you laugh like you’ve never been lonely. You laugh like there’s hope in the story.

ai, aš taip papostringausiu... ramiai. mielas dienorašti,

šiandien nėjau į mokyklą. abu tėvai turi darbus ir išvyksta iš namų anksti, tad man net nereikia atsikelti ir apsimesti, kad einu į mokyklą. manau, kad mano išnaudotojos pusė tuo dar tikrai pasinaudos ne viena kartą. manau, kad mano suktoji pusė dar ne kartą rašys pamokų pateisinimus iš mamos emailo.
mielas dienorašti, šiandien verkiau. nors žinojau, kas įvyks, bet vistiek taip nutiko. mielas, kodėl skauda? bet nieko. it's okay.
mielas dienorašti, vairavimas sekasi gerai. nors vairavau tik porą kartų, bet jau beveik norisi šaukti į tuštumą, kad galiu apkeliaut pasaulį. kad galiu pabėgt. teorija nesiseka taip gerai. regitroje bus nekažką.
mielas dienorašti, artėja mano gimtadienis. jis labai arti. ketvirtadienį atsivers daug durų, kurios lig šiolei buvo uždarytos. bet svarbiausias klausimas šiame dalyke yra ar aš išdrįsiu žengti pro visas tas duris? norėčiau tikėti, kad bent jau pabandysiu.
mielas dienorašti, atsiprašau, kad pamirštu tave. kad neparašau. kad nepaklausiu kaip sekasi. bet aš vistiek galvoju apie tave, galvoju ką veiki, kokie sunkumai tave slegia ir kokie džiaugsmai vyksta. atsiprašau. rūpinuosi tavimi taip, kaip moku. turbūt to per mažai. atleisk. bet nepamiršk. aš tai tavęs nepamiršiu, gerai?
dar tiek daug reikia nueiti...
kol galėsiu imti ir nuskristi...

you are a little soul carrying around a corpse

But when it came right down to it, the skin of my wrist looked so white and defenseless that I
couldn’t do it. It was as if what I wanted to kill wasn’t in that skin or the thin blue pulse that jumped under my thumb, but somewhere else, deeper, more secret, and a whole lot harder to get at.

nežinau kaip čia yra, bet turbūt tokiose situacijose reiktų pavartot plačiai žinomą liaudies posakį: "shit happens". artėja mano gimtadienis. much important. very 18. bet žinot, kas man savotiškai ramybės neduoda? ogi tai, kad nenoriu švęsti. nekyla ranka paplanuot veiklos, nekyla ranka paieškot dainų šokiams, neprisiverčiu galvot kas reiktų jau pradėt daryt... ir drįsčiau sakyt, kad čia ne dėl to, jog tai būtent 18 gimtadienis. ne, nemanau. tiesiog. tiek daug stengtis, galvoti, būti social butterfly... sunku, sunku. nenoriu. nesinori.
bet prižadėjau.
prižadėjau draugėms, kad rengsiu. prižadėjau sugalvot dovanų listą. prižadėjau, kad gerai pasilinksminsim. bet aš tik sėdžiu ir sėdžiu per dienas, nieko labai naudingo neveikdama, nieko neiškodama, nieko nesiekdama.
ir dar. visiškai netikėtai imu ir nuliūstu. supykstu. net nežinau. jaučiuosi tokia apgailėtina, nereikalinga, nieko neišmananti, tokia fucked up, kad net bloga. bet tai trunka taip trumpai, kad po keletos minučių aš jau vėl lyg niekur nieko siunčiu juokingas žinutes. bet kažkas lieka ir baksnoja mane, be perstojo neduoda ramybės. na ir ką daryti? psichiatrė, pasirodo, nėra nieko stebuklingo, kaip kad ilgą laiką galvojau. psichologė irgi. nebevaikštau pas psichologę. pas psichiatrę einu, nes duoda vaistų miegui. miegoti gera. kai tik išeina, tai bent dvyliką valandų išmiegu ir būna gera. bent jau neatsibundi pažadinta žadintuvo ir grabaliodama telefoną, vis dar miegodama, negalvoji: "fuck blet tą rytą, tą gyvenimą, nx man čia keltis, i'd rather be dead now". jesus, kaip prakeiktai dramatiškai tai skamba. bet turbūt nieko tragiško čia nėra. nieko gražaus, taip pat. tik realybė.
bent jau piešiu. bent jau kažką darau. nors ir skauda, nors ir labai skauda. skauda dažniau, negu kad neskauda. nes negaliu taip, kaip norisi. taip, kaip mintyse įsivaizduoju. nes nežinau kaip. ir nežinau ko paklaust, nežinau kaip ieškot. tai ir sėdžiu. ir pisu sau protą.