2015 m. lapkričio 17 d., antradienis
i looked at everyone and wondered where they came from, and who they missed, and what they were sorry for
ašaros rieda.
nes sunku. nes nesugebu būti tokia, kokios manęs nori pasaulis.
rašau.
nes skauda. nes niekada nemokėjau pasakyti garsiai tai, kas labai rūpi.
per beveik tris mėnesius spėjau prisiminti mintis, kurių paprastai išvengdavau jau daug metų. bet dabar jos čia, sukasi manyje ir aidi, aidi... aidi...
sunku rašyti. žodžiai nelenda, bet norėčiau, kad smegenys išlįstų.
bet vis tiek depresija (koks šlykštus žodis ir kaip man jo nesinori rašyti), kurią dabar jaučiu, nebe tokia, kokia buvo tada. nebe tokia destruktyvi ir fatališka. right? tell me i'm right. dieve, kokia aš lėkšta ir paviršutiniška. kokia kvaila. negaliu pakęsti, ką čia rašau. bet turbūt turiu tendenciją savęs nekentimui, nes rašau toliau. arba ne. nebenoriu. einu pasipjauti.
o tada daryti namų darbus ir apsimesti, kad viskas gerai. bet pirma, pasipjauti. nesijaudink.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)