 |
| We lost our dreams along the way but I never thought you’d trade your soul to the fates never thought you’d leave me alone. |
pilve miršta kareiviai, galvoje lydo metalą, akyse šoka degtukai, o mano kojos iš ratų ir rankos tampa kapais.
trenkė per žandą mintis, jog visada gyvenu. egzistuoju, veikiu, laikausi. dabartiniu laiku, dabartinė rūta. ir
***
man nepatinka, jog reikia gyventi. skauda. kodėl niekas neturi pasirinkimo padaryti pauzės? kodėl nuo pat gimimo esi priverstas judėti ir daryti? kodėl negaliu kuriam laikui nustoti gyventi? taip skauda. kodėl vienintelė išeitis yra numirti? kodėl tai taip konkretu ir be galimybės sugrįžti atgal? o apskritai kodėl norėčiau sugrįžti??? juk gyventi taip skauda.
labai erzinančiai maudžia širdį ir plaučius. reikia valgyti tris kartus per dieną, išėjus reikia gražiai apsirengti ir pasidažyti, reikia praustis, reikia daryti atsiskaitymus akademijoje, reikia eiti į paskaitas, reikia žaisti gerą bei mylinčią merginą bei supratingą ir šiltą draugę, reikia tvarkytis, reikia kažkur eiti, kažką daryti. kažką amžinai daryti, o aš tik klipata klipatėlė savo minčių raizgalynėje ir man taip sunku judėti, taip sunku kažką daryti. kartais tiesiog imu ir suklumpu neegzistuojančiose vietose bei prapliumpu lietumi bei žaibais. šiandien atsibudau su gniužulu gerklėje, dar kiek, ir sapnai būtų mane pravirkdę. ir kaip dabar gyventi šią dieną? sunku net egzistuoti. sunku laikytis už raudonos virvutės, kai abi tavo rankos labiau primena žirkles, o ne pirštus.
ir niekam negali pasakyti, nors žinai, kad daugeliui tavo draugų taip pat sunku gyventi. bet tarsi niekas nesupranta ir visi turi išsiauklėję tokį naują etiketą, kuriame sarkastiškai juokaujame prie arbatos ar alaus puodelio kaip norime numirti, bet niekada nieko rimčiau, oi ne. etiketas užblokuoja ir neleidžia nei apsikabinti nei paverkti, nes turbūt baisu, kad šie juokai staiga tau trenks per veidą ir į pilvą bei nebegalėsi nei įkvėpti nei galvos į viršų pakelti. baisu, kad staiga tarp draugų rato tai taps realiausia tikrove ir visiškai nesvarbu, jog kiekvieną kartą, kai grįžti namo ir lieki pats su savimi...
nebegali juokauti.
