i used to sit there, pulling arrows out of my heart

You are at once both the quiet and the confusion of my heart.

ir štai, širdie, tu suspurdėjai manyje. bailiai, lyg šeimininko primuštas šuva. tyliai, kaip ant vandens nusileidusi žąsies plunksna. nesustabdomai, tarsi pasileidęs žvėris gaisro ištiktame miške.

ir tik dabar suprantu, kad visada troškau ilgų bei plonų pirštų, kurie lyg ilgakojai vorai greitai bėgiotų mano liemeniu. plačių delnų, išraizgytų venomis palei tvirtas rankas. nebūčiau valėjusi pagalvoti, jog taip patiks, kad jam, rodos, tarsi visada manęs trūksta rankose bei glėbyje, ir kad nebesvarbu ar kas nors mato mūsų pirštus nenutrūkstamai susipynus, ko ankščiau taip baidžiausi su visais kitais. niekada negalėjau pagalvoti, kad mane būtent apkerės tos bespalvės, bet neįmanomai gilios bei šiltos akys, kurios šiek tiek primena negyvą žuvį pabuvusią ant saulės, o kartu ir dangų, bet ne vasarinį, o žiemos, kai nieko nesimato, tik nesibaigianti pilkuma. arba rudenį, kai smarkiai lyja ir viskas išblukę bei prislėgta... arba lyg nerami jūra apniukusią bei vėjuotą dieną, su bangų mūša besiplakančia į akmenuotą krantą. arba...
(kiek palyginimų esu prigalvojusi toms akims, nors nei vienas tiksliai nesugeba apibrėžti viso to grožio, kurį matau, kurį prisimenu)
bei tie šviesūs antakiai, kampučiais nulinkę žemyn, kartu nusitempdami ir akis, sudarydami amžinai nostalgišką žvilgsnį, net ir juokiantis kažkuo melancholišką, bet taip skausmingai artimą bei pažįstamą. taip ir norisi delnais apglėbti tą žandikaulio liniją, rodomaisiais pirštais palytėti skruokstikaulius, tarsi paguosti ir patikinti, jog viskas bus gerai, nes aš čia. aš čia, ir neketinu niekur išeiti. ir kaip man baugu žiūrėti į tuos plačius pečius, kaip akys nevaldomai bėgioja per krūtine išsibarsčiusius apgamėlius, nusekdamos liauną liemenį, ilgas kojas. viso to mozaikoje mano keliai pasidaro silpni, norisi su alpuliu pargriūti, nes kaip gi viename žmoguje gali būti viskas, ko aš sąmoningai niekada neieškojau, bet bežiūrint į tokį tobulą sutvėrimą, suprantu, kad tai viskas, ko man visada pasąmoningai reikėjo? sunku susivokti kokia apsvaigusi jaučiuosi, kai prisiglaudus mano ausis kaip tik atsiduria prie jo krūtinės ir kaip ramu yra justi širdies plakimą. kaip džiugu, palaiminga, šventiška, didinga! jis čia, tikras! gyvas! neišgalvotas! kas galėjo pagalvoti, jog liksiu nesibaigiančiai apžavėta to švelnaus balso bei išdykėliško berniukiško juoko, tos plačios šypsenos arba suspaustų putlių lūpų, bandant savyje sulaikyti visą tą smagumą. ir truputį sukumpusi nugara, kai nevalingai linksta artyn manęs. ir kaip su ugnele užsižieba tos akys, kai pradeda kalbėti apie filosofiją. ir...

ir galbūt per anksti, galbūt kvaila, skubota, neišbaigta galvoti
(juk abu puikiai suprantam, kad viskas gali šiame pasaulyje pasikeisti ir kad nėra nieko amžino, ypatingai kai yra kalbama apie žmones)
, bet norėčiau tavęs paprašyti, jog pabandytum manimi pasitikėti. pasitikėk manimi. tikėk.
norėčiau likti. norėčiau, kad tu liktum. taip dabar jaučiuosi. ar priimtum mano dabar?
ir nebus lengva, nors su tavimi jaučiuosi tarsi ant sparnų, net jiems pradedant tirpti bei irti. viliuosi, kad būsi tos rankos, kurios mane pagauna. taip pat kaip esi ta saulė, kuri mane svilina.
tokia ta kaina, ar nesutinki?

***

sugadinai. viską sugadinai.

***

sakai myliu, o aš negaliu tuo tikėti. mano įsitikinimu, jeigu tikrai iš visos širdies myli, tada visi kiti žmonės tau tarsi išnykta, nublanksta ir tampa ne tokie įdomūs. niekada nesakei, kad esu tau tobula. o man gi nesivalioja sugalvoti labiau tinkamesnio žodžio tau apibūdinti, kaip kad tobulybė. galbūt esi įsimylėjęs, o ne myli. mano žalias akis, antakių liniją, auskarą lūpoje. kaip atrodo mano pirštai, kojų linijas arba tai, kaip kartais pati nė nenujausdama pasakau kažką, kas tau patinka. bet ne mane visą, ne. aš galiu su tuo gyventi. man tik gaila, kad leidau sau tikėti. su kažkuo draugauti (prisirišti, pasitikėti, jaustis saugiai) yra klaida, ir tokie įvykiai tik dar labiau patvirtina mano nuomonę. mums reiktų grįžti prie momentinių investicijų. aš tau patinku, tu man patinki. pabūsim kurį laiką, o po kokių penkių ar dešimties metų tebūsi prisiminimas. išgyvenau pirmą meilę, išgyvensiu ir antrą. kažkodėl niekada negalėjau nusikratyti minties, kad viskas per gerai, per sklandu. kaip jau sakiau, ačiū. parodei man, kad sugebu mylėti. visą tą laiką būdama su kitais labai bijojau, kad nebemoku. tiesiog norėjau, kad viskas su tavimi pavyktų. per daug tikėjausi. dabar nieko nebesitikėsiu. nesitikėk ir tu. tiesiog manęs buvo per mažai, nepakankamai. esu per blanki.

labiausiai palūžau tada, kai prisiminiau kaip moki švelniai ir meiliai elgtis prieš... prieš viską. tas įsivaizdavimas mano akyse, sumišęs su prisiminimais. tada pradėjo skaudėti labiau nei kumščiai smingantys į kūną, nei suleisti dantys rankose. tu toks švelnus. toks tobulas. man taip gaila, jog negalėjai manimi pasitikėti. manau man reikėjo tavęs labiau, nei tau manęs.

p.s. kai susitiksim, noriu, kad turėtum plačią šypseną veide. ir noriu, kad smarkiai mane apkabintum. noriu, jog pasakytum, kad labai pasiilgai ir džiaugiesi mane matydamas. ir noriu, kad laikytum mano ranką. ir aš šypsosiuosi tarsi būčiau pilna laimės. ir mes apsimesim, kol tai taps realybė. tos akimirkos realybė.

and she wanted for a moment to hold and devour him, wanted his mouth, his ears, his coat collar, wanted to surround him and engulf him…

“You look like a winter night", he had told her when he had given it to her. "I could sleep inside the cold of you".

neišpasakytai keista yra suvokti, jog tavo kūnas nebeatpažįsta ištarto vardo. lūpos nebežinojo kaip prasižioti, ausys nebeatpažino garso, liežuvis buvo pasimetęs ir sutrikęs. svetimybė. kažkur laiko tekmėje užmiršau, kaip kad užmiršau akių spalvos kolekciją, šypsenos skirtingumo niuansus, eisenos įvairybes, juoko skambesio ypatybes. o prieš daugel metų nieko kito nevalėjau šnibždėti, nieko kito nebuvo svarbiau, meiliau, karščiau ir skausmingiau tarti nei kad to vardo. ar čia manyje kažkas numirė ar tai jo būtis? norėčiau kelti teoriją, jog užgimė kažkas naujo, svajingo ir tolimo.

***

mylėk mane nors šią akimirką, apsimesk. žinau, kad kitaip neįmanoma. pasakyk ką nors švelnaus, dėl ko mano širdis suvirpėtų. tik aš neišsiduosiu, neparodysiu, paslėpsiu. gali būti nebūtinai mano draugas, bet ir tas nepažįstamasis rytiniame autobuse arba anas iš kito miesto galo, o gal tas, kurį kartais sutinku. galiu paimti tave į savas rankas ir užuosti, jeigu tik leisi. būk šiltas, nebijok. netgi reikalauju. dek už mane, gal taip atitirpinsim kas manyje suledėję. būk mano žmonės, kol tave pražudysiu iš tvaikulio. apžavėk mane. neleisk parklupti. būk mano malda, kai negalėsiu užmigti. niekada negaliu. leisk tave apgyvendinti lūpų kampučiuose. nežinau, kodėl neskubu. esu iliuzijoje, kad turiu laiko. žibi mano akyse, bet ar aš tyvuliuoju tavosiose? būk su manimi ir nutapysiu tavo veidą, nesvarbu kaip jis beatrodytų. pamiršk mano sielą.

viso.

baigėsi laikas. esi mano liūdesio šlovė.

i wanted to keep talking, but i didn’t know exactly how to say what i was holding inside me

I feel like a time traveler:
June, July, August.
Summer dissolves in my mouth
and I can’t remember what it tasted like.

vėl sekmadienis.
vėl noriu būti negyva.

ar kažkas manyje pasikeitė? grįžau ten, kur save paskutinį kartą buvau palikusi. niežti kumščius. rankos neguli vietoje, negali. akys krypsta į langą, į sieną, į nieką. bandau nejudėti, nes baisu. nežinau ką galiu padaryti. bet ir žinau. todėl šiek tiek krusteliu. šiek tiek sušlamu. kaip tie geltonuojantys medžiai su savo begarsiais lapais, keliantys man kažkokias laiko nesuvokimo bei mažybinės jausenos būsenas ir mintis. dabar gi net negaliu įsmeigti saviškės savijautos apibrėžimo ant smegenų lentelės. kyla tokie paprasti klausimai. sunku išreikšti visą drugelių plazdėjimą savyje.

vėl laukiu.
vėl viskas beprasmiška.

šiek tiek vemiu prisimindama kaip viskas iš idėjos kažkada turi tapti gera vieta gyventi gyvenimą. tai kada gi? ar dar ilgai? jau tiek metų praėjo, ar nesarmata tau, likime? laike? į ką čia kreiptis? ar į nieką? mama, ar čia tu? pražuvę draugai, gal į jūsų prisiminimus? akys nieko nebemato. užuodžiu pūvėsį. reikia pabandyti nusiimti visą šitą glitumą nuo kūno, nes jaučiu, kad kirmelės raizgosi manyje ir tuoj išnyksiu. negyva šiluma dabar taip toli nuo manęs, taip greitai pradingo. nespėjau. noriu dar. neturiu kam parodyti savęs. bandysiu priprasti prie tuščių butelių bei purvinos patalynės.

nei man liūdna nei ką. tiesiog baigėsi narkotikai, pinigų nėra. niekada nėra. einu parduoti vaikų. nusipirksiu bilietą į jūrą. iki.

you know me now. i’m only good at beginnings

They say you don’t get over someone until you find someone or something better. As humans, we don’t deal well with emptiness. Any empty space must be filled. Immediately. The pain of emptiness is too strong. It compels the victim to fill that place. A single moment with that empty spot causes excruciating pain. That’s why we run from distraction to distraction and from attachment to attachment.

neturiu teisės.
kas aš per išgama?
meilės padugnė. apkabinimų kekšė. pokalbių kalė. ištvirkusi prasiskėtėlė. susižavėjimo prostitutė.

negaliu jaustis vieniša.
gal man iš tikrųjų nerūpi? gal mano mintys mėgsta masturbuotis mintimi, kad mane kažkas myli? kad esu kažkam reikalinga? kad be manęs gyvenimas jau nebe toks? gal esu tokia sukta manipuliatorė ir melagė, jog pati save apgavau? ar įmanoma nežinoti kas glūdi...

...savos širdies stalčiuose?

ir dabar kaip pasiutęs žvėris trankausi tarp daiktų, demoniškomis rankomis plėšiu stalčius, atveriu spintas. grabalioju po žemę, po kilimą, po sienas. lipu. kertuosi į lubas, pramušu skyles. viskas dreba ir trupa, dulkės kyla. girdžiu iš savęs išsiveržiant liepsną. apakstu. pradedu klykti. niekur nėra kraujo. stalčiuose guli sudžiuvusi žolė. šienas. stalčiuose šienas. ką tai reiškia? KĄ TAI REIŠKIA?

prašau.
atsiprašau.
maldauju.
atleisk.

gal kas nors galėtų paglostyti mano galvą? suvalgyti mano ašaras? sudeginti šieną? apvogti mano vidų? išniekinti mane.

neturiu teisės prašyti.
norėčiau su kažkuo apie visą tai pasikalbėti. apie savo širdies turinį. bet ar galiu? ar išdrįsčiau? neneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneneniekada

the sadness will last forever

Why do I write. Perhaps in order not to go mad. Or, on the contrary, to touch the bottom of madness.

nežinau kada manyje nustojo veikti laimė. nesu tikra kada pradėjau vaikytis žmonių ir vietų, kurios galėtų mane padaryti laimingą. bet argi ne mes visi ieškom? savo saulės? savo iliuzijos? kodėl kai kuriems šviesos ieškoti lengviau? nežinau kodėl taip sunku surasti savo gintarėlį. arba kodėl išžarstau pavėjui pienių pūkus. ir belieku stovėti ant pasaulio vidurio, besidairydama šešėlio. kažko. tampu tuščia bei išgaravusi, nerūpestingu žvilgsniu žiūrėdama į sudraskytas bei sopančias rankas... pirštų pagalvėlėmis švelniai paglomonėju dilgčiojantį veidą. rankos dreba po kovos. bandau įvertinti padarytą žalą. bandau suvokti kiek man atsiėjo mūšis su šia diena. negaliu mintimis aprėpti kiek dar smėlio bei vandens reikės praskalauti pro sietelį, kol galėsiu įkvėpti ir pradėti naudoti plaučius. kol rasiu kriauklelę. spindulėlį. tvykstę delne.
jaučiuosi rami kaip oras po audros. šiek tiek slegi. truputėlį pasidavusi. man jau neberūpi ar žmonės kažką supranta. niekada nebuvo poreikio dalintis. galbūt todėl dabar vos galiu atsikosėti be gargaliuojančio kraujo gerklėje. turbūt tai ir bus uždarumo kaina. sunku suvokti kaip kiti eina per betoninę pievą ir neieško liūdesio žiogelių. taip pat jaučiuosi bevertė. labai paprasta save sulyginti su sulūžusiu daiktu, tik kad klišė manęs niekada nepatenkino. o viskas yra klišė. kartais labai sunku su šia mintimi susitvarkyti. manau susižeidžiau riešą. ar asmuo gali netekti sielos begyvendamas? ar tai mes apibūdiname kaip "žmogų be dvasios"? truputį apmaudu žinoti, kad gali egzistuoti be dvasios. manau tokiems žmonėms reiktų nukirpti raištelį. tai būtų tikras išsilaisvinimas ir aukščiausia gailestingumo bei atjautos forma, tas susijungimas su nebūtimi.
ei, bet kur dingo mano laimė? kada? kodėl paleidau pasroviui, pavėjui... palengva... nesusimąsčiau, kvaila mergaitė. dabar štai ir tenka kovoti su pražūtimi ir skausmu. taip ilgai, kad net nebepamenu kokia buvau ankščiau. bet pamena kiti. papasakojo ir man. galiu tik teptuku bespalviškai užpildyti pasakytus žodžius savo vaizduotės drobėje. netampa geriau, kai žinai, kad buvai kažkas kitas. pasukau bloga kryptimi, orientyrų nėra. tik gintarėlio vaiduokliai. spindulėlio pėdsakai.
pienių pūkai kutena panosį. žiogų simfonija lydi mane. tarsi galėčiau sustoti.

p.s. šiandien praeities gimtadienis.

there is an ache in my heart for the imagined beauty of a life i haven’t had, from which i had been locked out, and it never goes away

When people are ready to, they change. They never do it before then, and sometimes they die before they get around to it. You can’t make them change if they don’t want to, just like when they do want to, you can’t stop them.

tai klausykis.

1. neturiu fantazijos pasidaryti įdomaus ir skanaus maisto.
2. galiu justi kaip mama yra nusivylusi manimi, kad vis dar nesusiradau darbo.
3. noriu maudymuko ir džinsų ir šortų, ir 3 lūpdažių, ir... ir... ir... ir...
4. neturiu pinigų.
5. neturiu darbo.
6. bijau susirasti darbą.
7. nežinomi skambučiai priverčia mano širdį plakti pašėlusiu greičiu.
8. maistas nuobodus ir nenoriu jo valgyti, nors mano skrandis klykia.
9. kartais noriu verkti, bet tada praeina.
10. ką reiks daryti, kai baigsis nuomos sutartis?
11. neturiu motyvacijos ruoštis studijoms.
12. sveriu 46 kilogramus, kartais jaučiu, kad 45.
13. norėčiau iš tikrųjų norėti sportuoti ir piešti.
14. gaila niekaip negaliu prisiversti susitikti su draugais.
15. noriu pabėgti.
16. jaučiu kaip nuo amžino sėdėjimo ir gulėjimo tirpsta rankos, nebesilanksto čiurnos, dega pečiai.
17. jau du mėnesius man mėnesinės.
18. norėčiau mėgti maistą ir saldumynus.
19. kodėl negalėjau prisiversti susirasti darbo prieš mėnesį, du, tris?
20. net jeigu neturiu pinigų, vistiek negaliu numirti.
21. kaip man reikės persikraustyti, kai tėvai išvažiavę?
22. kodėl esu tokia nelaiminga?
23. prašau, smegenys, norėkit valgyti.
24. šeima manimi nebetiki.
25. aš tik našta.
26. o jeigu nesugebėsiu prisiversti mokytis?
27. nenoriu dirbti.
28. kartais sapnuoju dalykus, kurių neturėčiau sapnuoti.
29. ir kaip man visa tai pasakyti, kai klausi, kas negerai?
30. kodėl jaučiuosi tokia negraži?
31. viskas taip pasikeitė.
32. bijau, kad liksiu su tavimi iš pripratimo ir dėl to, kad mane myli geriau nei kas kitas.
33. norėčiau turėti pinigų ir save pasikeisti.
34. arba jėgų save pabaigti.
35. ar viską išsigalvoju? pergalvoju?
36. kaip sunku išeiti į lauką.
37. norėčiau tos vasaros su draugais prie ežerų, mašinose, festivaliuose, vis dar šviesioje ateityje.
38. taip kad neliūdžiu dėl vieno dalyko.
39. o gal vistiek esu neįdomi ir rutiniška, paviršutiniška ir pilka?
40. tikrai taip atrodau.
41. man labai skauda, kad tu vistiek manęs nesupranti.
42. nors tau ir atrodo, kad supranti.
43. nenoriu nieko įskaudinti.
44. turėčiau pasidaryti valgyti.
45. nebeturiu jokių hobių.
46. ačiū dievui, kad tėvai išvažiavę ir nereikia niekur važiuoti.
47. bet taip norėčiau pamatyti pasaulį.
48. pinigai.
49. gal aš tikrai anoreksikė?
50. nepasitikiu daktarais, jau geriau kentėsiu. vistiek noriu numirti ir viskas nėra taip blogai.
51. bet yra.
52. bet kam rūpi.
53. šis dalykas tampa juokingu.
54. nuostabu (nuostaba), kaip galiu šypsotis, nueiti į dušą, tvarkytis, pavalgyti...
55. bet turbūt tuo mano galėjimas ir pasibaigia.

there are certain names that will always taste like regret and stomach acid on my tongue

Why do I write. Perhaps in order not to go mad. Or, on the contrary, to touch the bottom of madness.

aš nieko nemyliu.


pavyzdžiui.

važiavom autobusu su tavimi ir stengiausi neverkti, nes kažkieno kvepalai kvepėjo taip pat, kaip jo.

pavyzdžiui.

mano gilus kartėlis, kad niekada tavęs nesuprasiu, nes nemoku tavo kalbos.

pavyzdžiui.

klausymasis tos pačios dainos po šitiek laiko, tada, kai su juo važinėdavom mašinoje ir per radiją dažnai ją grodavo. nežinau kuriuo momentu nusprendžiau, kad čia mūsų daina.

pavyzdžiui.

mano nesibaigiantys sapnai apie jį. ir tas skausmas, kai tavo pasąmonė žymiai detaliau atsimena jo balsą, manieras ir išvaizdą nei tavo sąmonė nubudus.

pavyzdžiui.

tavo тоска, nes aš vėl prikalbėjau baisių dalykų, kurių net negaliu atsiimti, nes jie tikri.

pavyzdžiui.

kažkoks kvailas džiaugsmas, nes nupirkau mums spurgų per valentino dieną.

pavyzdžiui.

jo padovanotas puodelis. ir kaip ironiška, kad tu visada klausi ar jame padaryti man arbatos. tas puodelis vienoje vietoje šiek duria ir aš visada pagalvoju, kad tai dar labiau ironiška. iki vėmimo ribos.

pavyzdžiui.

tas tamsus ir tylus kartas, kai vos sugebėjau išlementi, kad tave myliu. ir tu klausei ar tikrai. ir dabar galvoju: ar tikrai?

pavyzdžiui.

tas kvailas nostalgiškumas lyginant kaip išmokei mane rėkti ir pykti ir kaip su juo niekada nereikėjo kelti balso.

pavyzdžiui.

bežodė pirštų judinimo kalba, kurią mes buvom sugalvoję, kai aš nenorėdavau kalbėti. ir kaip MUDU jos neturime, nes tu ne jis.

pavyzdžiui.

mano ašaros, nes dabar tau parašiau "kaip šaunu", bet iš tikrųjų niekas nėra šaunu ir kodėl taip skauda? kodėl tau skauda? kodėl aš kalta? kodėl negaliu nustoti?

pavyzdžiui.

kodėl vis dar nepaklausi ar dažnai verkiu? visadavisadavisadavisada.

pavyzdžiui.

kaip ieškau jo nugaros minioje, nors esu įsitikinusi, kad jo nebus ten, kur egzistuoju aš.

pavyzdžiui.

tavo skausmas.

pavyzdžiui.

jo skausmas.

pavyzdžiui.

mano skausmas.

pavyzdžiui.
pavyzdžiui.
pavyzdžiui.
pavyzdžiui.
nemyliu.

the idea is to participate in your existence

Sometimes, when I lie awake at night, I wonder whether I’ve lived at all. Is it the same for everybody? Do some people have a greater talent for living than others or do some people never live, but just exist?

ar būtų labai revoliuciška tiesiog nieko nedaryti? gyvenu limbo ir man atrodo, kad pasaulis reikalauja, jog kažką daryčiau.

ar visi esame girdėje apie "tą" žmogų, kuriam jau gerokai virš 40 ir niekada nedirbo?
"- oi, va ta gyvenime nieko nėra dirbusi, baltarankė mat, vyras išlaiko."
ar priimtina tik sunkus darbas, tik išlietas prakaitas ir vargani centai, kuriuos greitai išleidi, kad galėtum išgyventi. ir tai mes vadiname tvarkingu bei padoriu gyvenimu.

ir man labai juokinga, nes taip pat puikiai suprantu, jog šiame pasaulyje nieko negali gauti už dyką. ir taip pat stipriai palaikau ir suprantu tuos, kurie turi tikslų, ambicijų, tie, kurie visada ieško geresnio kelio ir, rodos, niekada nepailsta. kaip ironiška, kad norint padoriai gyventi, turi dirbti vidutiniškai 8-12 valandų per dieną ir mes tai vadiname teisingumu. ha. aš nežinau. man reikia važiuoti į užsienį, man reikia į biržą, man reikia draudimo, man reikia medicininės pagalbos, man reikia dirbti, man reikia valgyti 3 kartus į dieną, man reikia studijuoti, man reikia save prižiūrėti, man reikia džiaugtis, man reikia gyventi, man reikia uždirbti, man reikia šypsotis, man reikia... aš noriu... o aš noriu... ir visai nesvarbu ko aš noriu... ir niekas nepasako ačiū, kad vis dar gyveni. nors labiau egzistuoji. gyventi gali tada, kai nori džiaugtis, kai nori šypsotis, kai nori nemirti, kai gali daryti šį bei tą, po truputį, iš savo susigalvotų norų sąrašo... kai nori... kai nenori.

arba tiesiog gali pasakyti, kad aš tinginė. galima ir taip. gi reikia, truputėlį. o tai ko tada norisi?

i mustered up the best version of me, and still, it wasn’t enough

…and you drink a little too much and try a little too hard. And you go home to a cold bed and think, ‘That was fine’. And your life is a long line of fine.

kodėl niekada nepaklausi kada paskutinį kartą verkiau? kodėl to paties nepaklausiu aš? ar tai skamba keistai? per daug artimai? tai kas tada mes esame jei ne draugai, jei ne švelnūs meilužiai?

norėčiau, kad paklaustum. galbūt mano atsakymas padėtų tau suprasti kažką daugiau. kažką mažiau. kažką žibančio. kažką horizantalaus. galbūt kažką statiško, kas seniai sumedėję. galbūt kažką glitaus, kas ilgai šaknijaoi. galbūt kažką pritemusio, kas ilgai vadėjosi. norėčiau būti kiškio kraujas ant vilko snukio, ar supranti? norėčiau būti pumpuras ant medžio ankstų pavasarį, ar supranti? norėčiau būti baltai juodas vainikas ant vaiko karsto, ar supranti? norėčiau būti bitė ant išsiskleidusio žiedo, ar supranti? ar supranti? ar žinai? ar paaiškėjo? ar tinka? ar gerai?

negerai. netinka. nepaaiškėjo. nežinai. nesupranti.

kai tu nematai, štai tada...

...verkiu.

negražūs dalykai.
mįslės.
ar pakankamai nukraujavau?