 |
| Sometimes, when I lie awake at night, I wonder whether I’ve lived at all. Is it the same for everybody? Do some people have a greater talent for living than others or do some people never live, but just exist? |
ar būtų labai revoliuciška tiesiog nieko nedaryti? gyvenu limbo ir man atrodo, kad pasaulis reikalauja, jog kažką daryčiau.
ar visi esame girdėje apie "tą" žmogų, kuriam jau gerokai virš 40 ir niekada nedirbo?
"- oi, va ta gyvenime nieko nėra dirbusi, baltarankė mat, vyras išlaiko."
ar priimtina tik sunkus darbas, tik išlietas prakaitas ir vargani centai, kuriuos greitai išleidi, kad galėtum išgyventi. ir tai mes vadiname tvarkingu bei padoriu gyvenimu.
ir man labai juokinga, nes taip pat puikiai suprantu, jog šiame pasaulyje nieko negali gauti už dyką. ir taip pat stipriai palaikau ir suprantu tuos, kurie turi tikslų, ambicijų, tie, kurie visada ieško geresnio kelio ir, rodos, niekada nepailsta. kaip ironiška, kad norint padoriai gyventi, turi dirbti vidutiniškai 8-12 valandų per dieną ir mes tai vadiname teisingumu. ha. aš nežinau. man reikia važiuoti į užsienį, man reikia į biržą, man reikia draudimo, man reikia medicininės pagalbos, man reikia dirbti, man reikia valgyti 3 kartus į dieną, man reikia studijuoti, man reikia save prižiūrėti, man reikia džiaugtis, man reikia gyventi, man reikia uždirbti, man reikia šypsotis, man reikia... aš noriu... o aš noriu... ir visai nesvarbu ko aš noriu... ir niekas nepasako ačiū, kad vis dar gyveni. nors labiau egzistuoji. gyventi gali tada, kai nori džiaugtis, kai nori šypsotis, kai nori nemirti, kai gali daryti šį bei tą, po truputį, iš savo susigalvotų norų sąrašo... kai nori... kai nenori.
arba tiesiog gali pasakyti, kad aš tinginė. galima ir taip. gi reikia, truputėlį. o tai ko tada norisi?
