 |
| She wants to know if I love her, that’s all anyone wants from anyone else, not love itself but the knowledge that love is there, like new batteries in the flashlight in the emergency kit in the hall closet. |
gyvenimo metai verti keturių skaičių. keturi. nulis. nulis. nulis. net ne džiugesiui išleisti, na galbūt kokie trys skurdesnieji skaičiai, bet išgyventi. gyvename teisingame pasaulyje, net nedrįsk pagalvoti kitaip.
kada aš gyvenu? kada esu laiminga? ar viskas, ką darau, tai tik bėgimas nuo suvokimo, jog negyvenu? nesu laiminga? norėčiau netekti galimybės žinoti.
ar dabar būčiau laiminga jeigu berniukui, kurį netikėtai pamilau, būčiau pakankamai? bet kaip manęs kažkam gali užtekti, jeigu pati jaučiu, jog esu tik blankus šešėlis gyvenimo, kuris nuo manęs kažkur prapuolė. nieko negaliu kaltinti, tik save. tik save. tik kitus. tik save. tik kitus. viską. nieką. aplinka. bet ir aš. ir kiti. tik mano ranka.
apie tėvą:
ir pamenu kaip naktį bandau miegoti, nors mano akys stačios ir budrios, o ausys įtemptos ir jautrios. išgirstu kaip mamos kūnas trenkiasi į kambario duris. sudreba rėmas, sudreba mana širdis, siela, vaikystė; pamenu esu mašinoje, mama vairuoja, tėvas sėdi keleivio sėdynėje, girtas ir piktas, visada girtas ir piktas. toks girtas ir piktas, jog atidaro greitai bevažiuojančios mašinos duris bei bando išlipti. mama stabdo, padangos cypia, o aš sėdžiu gale ir viską matau. be žado, be valios, be galios. mama sako: pažiūrėk į vaiką, koks išsigandęs, baik daryti nesąmonęs. tėvas pasižiūri. ką jis pamatė? ar jis galėtų dabar prisiminti kaip tada atrodžiau? važiuojam toliau; pamenu grįžtu iš namų vėlai vakare ir randu milžinišką kraujo balą virtuvėje, besitęsiančią iki lauko. mamos nėra. pamanau, jog tėvas ją paskerdė ir noriu kviesti policiją; pamenu kaip sėdžiu kambaryje, tyliai tyliai, iš mažos mergaitės tapusi pilka pelyte, vaiduokliu, dūmais. girdžiu tėvas rėkia ant mamos, krenta daiktai, kažkas dūžta. esu sustingusi lyg akmuo. nebyli lyg nupjautu liežuviu. ir meldžiu į dangų: prašau, neužeik į kambarį, pamiršk, jog egzistuoju. gilesnėje bei juodesnėje minties kertelėje pagalvoju: geriau mamą, bet ne mane, ne mane, ne mane, ne mane; pamenu mamos ašarą ant skruosto, tą vieną vienintelį kartą; pamenu kaip ėjau iš mokyklos namo ir sustojo tėvas su mašina. ir aš nemačiau. nemačiau. džiaugiausi, kad nebereikės eiti. mašina pajuda ir man reikia pradėti rėkti, jog jis nevažiuotų į griovį. tada užuodžiu tą puikiai pažįstamą kvapą. negaliu pabėgti; pamenu kaip vieną kartą išdrįsau pasakyti ne. kaip viskas pradėjo aplink mane birėti į šipulius. kokia aš NEDĖKINGA dukra, kaip jis STENGIASI, visada LABAI stengiasi, DIRBA ir DIRBA, kad tik mane IŠLAIKYTI, jog būčiau LAIMINGA. kokia aš nedėkinga KALĖ, NEGERBIU savo TĖVO, KODĖL AŠ GIMIAU. kodėl reikia išlaikyti vaikus, kodėl tai taip sunku? pabėgau. buvau tokia pikta. po valandos mane pasiėmė berniukas su mašina nuo pakelės, drebančią ir sušalusią, tolimą bei nepažįstamą; pamenu nuvažiavome aplankyti senelius ir visi išgėrė, įsižiebė kibirkštis, pasileido kumščiai. vidury nakties važiavome namo ir teko klausytis koks šunsnukis yra senelis, o ant lūpų šviežio alaus putos. mano rankos mažytės, keliai mušasi vienas į kitą iš baimės; pamenu klyksmus tėvo tėvų arba tai, kokie jie blogi, kokie negeri. tėvas nekaltas, tėvai kalti. kodėl aš ten buvau, tokia maža, nesiekianti jam liemens? kodėl turėjau visą tai matyti, visą tai išgirsti? dar dabar tebepamenu kaip atrodo mirusio senelio veidas, toks liūdnas ir beviltiškas, klausant mylimo sūnaus bjauriausių žodžių; pamenu kaip mėgdavo prisigėręs kurti šviesią mano ateitį, kurioje man pastatys gražų namą, kurioje bus nupirkęs gerą mašiną, kurioje turėsiu viską, ko tik panorėsiu = laimę. ir kaip atėjo tas laikas, o nieko neturiu. tik kartumą, tik cigarečių dūmus kraujotakoje, tik šlapias blakstienas; pamenu kaip bijodavau grįžti namo, bijodavau rasti, susidurti, pamatyti; ir visą tai (dar daugiau, žymiai žymiai daugiau) prisiminiau per šias kalėdas. viena trumpa minutė išgyventi visus šiuos prisiminimus, kurių taip stengiuosi neprisiminti. visą tą laiką spoksojau į pradarytą alaus skardinę tėvo rankoje.
gerai praėjo šventės, sakau.
niekas nekaltas, tik aš pati. perspektyvos reikalas, ar ne?
apie vaikiną:
bučiuoju mylimo vaikino lūpas, skruostą, žandikaulio liniją, kaklą ir turiu akimirkai nustoti bei susikaupti, nes akyse ašaros, o verkti negaliu. tokia svarbi akimirka. paskutinės minutės kartu. turiu viską atlikti teisingai, turiu patenkinti. turiu tai padaryti. bučiuoju toliau, o prieš akis mirga mintys bei žodžiai, jog manęs neužtenka, jog reikia kitų. ir vistiek glaudžiu jo veidą savuose delnuose lyg didžiausią turtą, nes kitaip nebemoku.
nesijaučiu laiminga mylėdama. bet turbūt šį jausmą painioju su vienatve, nežinomybe, paranoja, pavydu. juk kartais viskas būna gerai. labai gerai. tobula. bet tada to nebėra, jo nebėra ir viskas grįžta. bandau nepaskęsti. turbūt reiktų būti stipresnei ir išeiti. bet kur? iš širdies tyliai dėkoju vienam vieninteliam žmogui, kuris paklausė kaip sekasi, kai tu išvažiavai. manau pasiliksiu dar kurį laiką. gi pati žinau kaip man patinka kankintis ir kokia prieraiši bei bevalė galiu būti. juk ne pirmas kartas. žinau ir tai, kad viską išgyvensiu. nors tai ir nebus lengva, toli gražu.
kada gyvenu? kada esu laiminga?
kai jaučiu skausmą. kai esu išėjusi iš minčių.
norėčiau pasakyti ačiū, bet kažkas užstringa gerklėje ir suprantu, kad visai nesu dėkinga. ne taip viskas turėtų būti. ar kada nors nusipelnysiu trupučio gėrio? truputį ilgiau nei vieną vakarą, nei vieną savaitę. bet galbūt ir taip prašau per daug. naivuolė mergaitė (reikia pasiimti, reikia pasiimti, reikia pasiimti).
kaip šlykštu yra suvokti, jog berniukas, kurį pamilai, primena tavo tėvą jaunystėje. konspiracija, visas mano gyvenimas yra konspiracija prieš mane (pati kalta, pati kalta, pati kalta). galbūt aš kaip mama. tylėsiu visą gyvenimą ir leisiu save užmėtyti akmenimis, leisiu save trypti ir išvogti visus gražius dalykus, kol liksiu tik kiautas esybės, kuris galėjau būti.
bet čia tik mano gyvenimas, tik dalelytė minčių, tik truputis prisiminimų. visiškai reikšmės ateičiai neturinti praeitis. dabartis užspringsta skrandyje. o juk gyvename bjaurasties pilname pasaulyje, beribėje erdvėje. net negaliu suvokti kaip sugebu kvėpuoti.
