 |
| How odd, I can have all
this inside me and to you it’s just words. |
apsalo protas širdies glamonėse. mirkstu saldžiame kartume, nežinodama nieko geriau.
neturiu rankų parodyti sumaisčiai viduje. neturiu žodžių palytėti netikrumo klostes. neturiu stiprybės pergalėti atliktą skriaudą. ir tai vis a š , kuri nelaiminga. ir tai vis a š , kuri nepatenkinta. ar per daug svajoju? ar per daug tikiuosi? krentu ant žemės lyg pernokęs vaisius, ištykštu į šonus ir tame nėra jokios gracijos, jokio moteriškumo. už šonkaulių pastatyti degantys kambariai riaumoja beviltiškumo aimanomis. tiesa yra. tiesa yra tokia, jog viskas netikra. netikrumo durklas sminga į minkštą pilvą, tegaliu žiūrėti. ieškau paguodos kito glėbyje vien tik tam, jog suprasčiau - nepagydys. nesugysiu. su kriokiančia skyle brendu per šlykštybių upę, kol išteku į painybių jūras. ieškau užsimiršimo salų, juk esu tokia nusilpusi, paliegusi savo jausmų kelionėje. šypsenos lyg rykliai apvalgo mano srovenančią tulžį, palengvindami akimirkos sunkumą. geidžiu, jog atleidimo bangos mane pasiglemžtų, bet esu lyg oro puslė žuvyje, nemoku... pažymėta užsimiršimo bei aistros.
negali man padėti. viskas blunka netikrumo spinduliuose, netgi meilė.
šandien skauda širdį.
