#1

klikt.

man dvylika.
kliupiu ant grindų su ašaromis akyse ir stiklo šuke rankoje, atkišusi riešą. akimirka sustoja ir pasaulis nebesisuka. iš kur tai išmokau? iš kur sužinojau? galiu prisiekti, kad dar pries tris dienas buvau laiminga, buvau vaikas, buvau gyva. dabar gi noriu save sužeisti, lyg būti dvylikamete mergaite man jau nebegana.
ta diena pakeitė viską. 

klikt.

man vienuolika.
pradarau namų duris lyg plėšikas. nosis, akys ir ausys įjungti lyg laukinio žvėries. galiu justi neuronus šaunant iš vienos pusės į kitą, elektrai vilnijant per visą kūną. uodžiu svaigalų kvapą. pastebiu butelį ant stalo. girdžiu siaubą varančią tylą. kur tėvas? ką jis daro? kokioje jis būsenoje? analizuoju milisekundžių greitumu, prieš savo norą. išsigandęs žvėrelis manyje sako, kad taip reikia arba pražūsiu.
grįžau namo iš mokyklos. 

klikt.

man dešimt.
viskas dar neblogai. rašau keistus dalykus. nebegaliu prisiminti ar dar išeinu į gatvę pažaisti su kitais vaikais. buvo tokia meškiukų grupė, kurią sukūriau. turėjom buveinę po vienu iš balkonų. rengiau sporto varžybas. pasisėdėjimus buveinėje. bausdavau, jei kažkas neateidavo laiku į susitikimus.
nebepažįstu tų vaikų.

klikt.

man devyni.
stoviu prie draugės kapo, laikau žvakę rankoje. vasara ką tik prasidėjo, saulė troškina. nemanau, kad suprantu, kas darosi. visa klasė atėjo atsisveikinti. vėžinis galvos auglys, neoperuotinas. šventėm ketvirtos klasės išleistuves prie ežero, kai sulaukėm skambučio. o dabar visi esame čia. numirė.
pamenu, kaip po pamokų eidavau pas ją į namus žaisti.

klikt.

man aštuoni.
lakstau aplink mokyklos kiemą, bandydama pabučiuoti gražų berniuką.
viskas dar gerai.

klikt.

man septyni.
sėdžiu ir bijau kvėpuoti. kojos nesiekia žemės, spalvinimo knygutė po rankomis. kitame kambaryje girdžiu riksmus, daiktai dūžta, kažkas virsta. manęs nėra. aš ne čia. sustingusi lyg elnias pagautas mašinos šviesų, savo galvoje meldžiu: tik ne mane, tik neateik. geriau mamą, bet ne mane. ne mane. ne mane. ne mane.
tą dieną tapau tylia pelyte. 

klikt.

man šeši.
senelis sako atsisėsti jam ant kelių, kad galėtų pakutenti. atsisėdu. apgraibo.
vėliau vakare varto laikraštį, kurio viduryje pusnuogė graži moteris ir besdamas pirštu sako, kad nuotraukoje aš.

klikt.

man penki.
tėtis kažkoks keistas ir juda neįprastai, bet man linksma. nesiekiu jam liemens. mes šokame. labai įdomu.
kodėl su amžiumi tėtis tapo tėvu?

klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.klikt.

man dvidešimt septyni.
galvoju, kur gyvenimas pasuko ne ta linkme.
egzistuoju.

visi dievai buvo mirę, visi mūšiai pralaimėti, ir niekas daugiau netikėjo žmogumi

Mano gyvenimo pusiaukelėje išsiskyrė du keliai,
sakė man išminčius.
Pasirinkau mažiau išvaikščiotą
ir tai jaučiau kasnakt, kasdien.

 

pasikeitė.
erkė delne.
gyvenu.
ryte penki, pietums jau dešimt, o nakčiai dar negana.
ar ašaros krenta, ar ne?
upėtakis žolėje.
skrandyje priviso ungurių. piktų, kurie kanda.
galiu justi save lėtai senstant.
nieko nenuveikiau.
per liūdnumo šydą nieko neišsaugojau.
sraigė kibire.
piešdavau skruzdelynus, jie dar čia... kažkur.
potencialas buvo, o dabar jaučiuosi išsunkta kaip skuduras.
egzistuoju dėka mažų, supakuotų chemikalų.
sako, užgniaužtos emocijos.
ir niekada nemokėjau gražiai rašyti apie meilę.
žiogas žolės stiebe.
pasaka dar nebaigta.
sako numirė nuo auksinio stafilokoko.
nušvitinkit mane ir pasakysiu sudie.
negaliu išreikšti minties sunkumo.
ar jauti? ar tai tik žodžiai? turbūt taip.

drebulys pasiglemžia tvirtybę, paverčia mane klipata. kodėl ausyse gyvena jūržolės? o tarp jų undinės gieda. kodėl širdyje glūdi ratai? darda lyg išprotėję. apie ungurius skrandyje jau pasakojau. ir dabar jaučiu, kaip jie sukasi, spurda, šliaužo, blaškosi, raitosi, pykstasi. kodėl galvoje šitiek kaimynų? ir dabar jie visi žiūri krepšinį, o man taip nuobodu. akys apsiblausę, bet čia jau viskas aišku. psichosomatika, sako. aš klausausi, bet po 5 sekundžių jau nebegirdžiu. gal net nebuvau pradėjusi girdėti. galvoje tapo tuščia. norėčiau tiesiog numirti, nes mano palaikymo komanda per silpnai serga. per silpnai viskas klostosi. pastrigau. kurpiu planus pabėgti, kaip visada. man ir vėl devyniolika ir aš bėgu. bėgu. bėgu. labiau tik įsivaizduoju bėgimą, nors anksčiau ir bėgau. noriu grįžti į laikus, į kuriuos jau nebėra kaip sugrįžti. kai buvo daug vilčių. ir ateitis atrodė puiki. ir nereikėjo nieko rašyti, nebent apie laimę. bet apie laimę irgi sunku rašyti... tik apie liūdesį, tik apie ašaras, apie gyvenimo klampumą. 

viduje dega.
viduje visas namas dega.
žinau visus išėjimus, bet neinu.
nėra kitų namų.

sėdžiu.
gyvenu.
erkė delne. upėtakis žolėje. sraigė kibire. žiogas žolės stiebe.
ir aš tebe esu čia.