2014 m. kovo 8 d., šeštadienis
you are a little soul carrying around a corpse
nežinau kaip čia yra, bet turbūt tokiose situacijose reiktų pavartot plačiai žinomą liaudies posakį: "shit happens". artėja mano gimtadienis. much important. very 18. bet žinot, kas man savotiškai ramybės neduoda? ogi tai, kad nenoriu švęsti. nekyla ranka paplanuot veiklos, nekyla ranka paieškot dainų šokiams, neprisiverčiu galvot kas reiktų jau pradėt daryt... ir drįsčiau sakyt, kad čia ne dėl to, jog tai būtent 18 gimtadienis. ne, nemanau. tiesiog. tiek daug stengtis, galvoti, būti social butterfly... sunku, sunku. nenoriu. nesinori.
bet prižadėjau.
prižadėjau draugėms, kad rengsiu. prižadėjau sugalvot dovanų listą. prižadėjau, kad gerai pasilinksminsim. bet aš tik sėdžiu ir sėdžiu per dienas, nieko labai naudingo neveikdama, nieko neiškodama, nieko nesiekdama.
ir dar. visiškai netikėtai imu ir nuliūstu. supykstu. net nežinau. jaučiuosi tokia apgailėtina, nereikalinga, nieko neišmananti, tokia fucked up, kad net bloga. bet tai trunka taip trumpai, kad po keletos minučių aš jau vėl lyg niekur nieko siunčiu juokingas žinutes. bet kažkas lieka ir baksnoja mane, be perstojo neduoda ramybės. na ir ką daryti? psichiatrė, pasirodo, nėra nieko stebuklingo, kaip kad ilgą laiką galvojau. psichologė irgi. nebevaikštau pas psichologę. pas psichiatrę einu, nes duoda vaistų miegui. miegoti gera. kai tik išeina, tai bent dvyliką valandų išmiegu ir būna gera. bent jau neatsibundi pažadinta žadintuvo ir grabaliodama telefoną, vis dar miegodama, negalvoji: "fuck blet tą rytą, tą gyvenimą, nx man čia keltis, i'd rather be dead now". jesus, kaip prakeiktai dramatiškai tai skamba. bet turbūt nieko tragiško čia nėra. nieko gražaus, taip pat. tik realybė.
bent jau piešiu. bent jau kažką darau. nors ir skauda, nors ir labai skauda. skauda dažniau, negu kad neskauda. nes negaliu taip, kaip norisi. taip, kaip mintyse įsivaizduoju. nes nežinau kaip. ir nežinau ko paklaust, nežinau kaip ieškot. tai ir sėdžiu. ir pisu sau protą.
2014 m. vasario 18 d., antradienis
there are days where i'd rather be angry than broken
![]() |
| You are terrifying and strange and beautiful. Something not everyone knows how to love. |
taigi, šiandien buvo antroji teorinio vairavimo pamoka. vienu momentu galvojau, kad užmigsiu sėdėdama, bet kažkaip, vos vos, atsispyriau. tik kai pradėjau visiems sms rašyt ir fb sėdėt per telefoną. nežinau ar čia man vienai taip baisingai nuobodu ar kaip...
***
senokai čia reiškiausi. bet šiaip ar taip neturiu ką pasakyt, tiesiog norėjau panaudot porą citatų... jų tiek daug, o aš taip dažnai nerašau... gaila, gaila.
2014 m. sausio 20 d., pirmadienis
i hope you show them the animal they can’t always see in their own reflection
aš nežinau
kodėl kartais žmonės verkia iš laimės
ar skausmo
bet žinau vieną -
žolė neraudos trypiama
tai kodėl turėtume mes?
2014 m. sausio 4 d., šeštadienis
you never need to apologize for how you chose to survive
šešios ryto.
akys sunkios, skaudančios, man tesinori jas užmerkti. galva tvinkčioja, pakaušyje vyksta skausminga kova, o man tesinori, kad viskas nurimtų. mintys kaip sunkus rūkas, bet tuo pačiu... kaip pavargau. dieve, kaip pavargau. nutrenkit mane, išmeskit į jūrą, paleiskit skristi nuo himalajų viršūnės. man nesvarbu. leiskit gyventi. o gal ne to turėčiau prašyti? leiskit numirti? koks žmogus vis dėlto įdomus sutvėrimas. pilnas paradoksų, su kaupu besimaišantis guašas minčių paletėje. noriu kurti, bet ir negaliu. noriu keistis, bet kažkas trukdo. noriu skaityti, bet neimu knygos į rankas. noriu atsiskleisti žmonėms, bet laikau savą širdį paslėptą nuo visų akių. noriu atvirai svajoti, bet bijau, kad būsiu sutrypta.
jaučiuosi tokia sudaužyta, bet tuo pačiu mąstau kaip sutvarkyti pasaulį.
ar aš tampu deive dėl to, kad galiu sukurti pasaulį? o gal viso labo tesu demonas, nes galiu? kam kurti pasaulius, jeigu jiems lemta kentėti? jeigu amžini karai išrėžia savas vėžes, galų gale tepalikdami vien kraują ir purvą, sumišusį su svajonių šukėmis? kam kurti, jeigu žinai, kad galų gale verksi. kam stengtis, jeigu žinai, kad nuo pat pradžių esi pasmerktas. kam prašyti atleidimo, jeigu suvoki, kad nėra kam atleisti. aš tik kosminės dulkės, visatos materija.
aš niekas, - tyliai sau pasakyčiau.
ir išgirsčiau kažką šnibždant, kad esu viskas. nes esu dulkės. nes pasauliai sukurti iš dulkių. aš, pasaulis, sukurtas iš nieko. ir skrieju po kosmosą be savo orbitos, be atmosferos. dangus mane muša. bet neatsilieku ir pati, kaip gi kitaip... minčių karai žygiuoja per mane savo spygliuotais batais, svajonių kulkos sminga, pykčių tankai pervažiuoja vilčių sodus, kuriuos senovėje pastačiau. šaltos realizmų žvaigždės, tokios tolimos, bet puikiai pažįstamos, degina mano paviršių savo šalta liepsna. ir lieka iš manęs tik griaučiai, tik esybės korys.
tik dulkės.
2014 m. sausio 3 d., penktadienis
hearts are wild creatures, that’s why our ribs are cages
yeah, aš kaip visada nusispjaunu į aplinkybes ir vistiek varau savo. taigi naujus metus pradedu su le meaningful citatomis. kažkuriuo momentu kažkurią jau praėjusią dieną taip siaubingai sukilo noras kažką rašyti. ne, meluoju. ne kažką. o kai ką. viskas virė ir kunkuliavo galvoje, pirštai neramiai bėginėjo ir kūnas dilgčiojo.
galų gale taip nieko ir neparašiau.
bėda su potencialu yra ta, kad norisi jį išnaudoti.
bėda ta, kad neišeina to padaryti.
o norėčiau tęsti ką pradėjau. apie viduramžius. paslaptingą raganių ir raudonplaukę mergaitę, kuri gyvena priespaudoje savo žiauraus tėvo. apie užsimezgusią draugystę su kita tokia pat vargana mergaite. apie užgimusį susižavėjimą paslaptingu, baugiu raganium. apie paslėptus žemėlapius ir blogį, kuris glūdi kiekvieno širdyje. apie paslaptis, surašytas senoviniuose pergamentuose. apie vilkažmogius ir šiurpius pranašiškus sapnus. apie monstrą, kurį sukūrė iš tamsos, tūnančios širdyje. apie skerdynes, apie godulį, apie ambicijas. apie pomirtinį gyvenimą ir apie meilę, kuri neturi laimingos pabaigos. apie atleidimą ir ramybės suradimą. apie visišką išnykimą. apie skausmą ir neviltį. apie gyvūlišką baimę.
bet tegaliu sėdėti ir jaustis bejėgė, rankose turėdama idėją, kuriai nelemta išvysti šviesos. kuri amžinai kunkuliuos manyje be vietos, trankysis į savo narvą, bet niekada neištrūks.
aš turiu raktą.
jis mėtosi mano milžiniškose rankose, kurios tokios didelės, kad sugeba apglėbti visą pasaulį, kuris yra mano viduje. norėčiau pagalbos. bet nežinau kaip ištarti žodžius. todėl vaikščiosiu gatvėmis su istorijomis, kurių niekas neišgirs.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)




