life slips away and ghosts come to play

I saw crimson and I saw blood. I saw your sadness and then I saw your sorrow. Like words on a page, my memories fluttered. I saw our trainee days and I saw the day of my judgement. I saw your chase and I saw your tears. And despite all those meaningless things - everything that led up to this point - I can say that I regret nothing. How could I kill you when you seemed so sorry?

fukk kaip nekenčiu, kai nervinuosi. iš proto einu... šiek tiek. dar laikausi. ir vis per vairavimą. būtų dzin, jeigu tik nereiktų mokėt pinigų. gaila jų. ir šiaip shitty feeling būna, kai neišlaikai. visai nefaina. taip ir gyvenam. whatever. nebenoriu rašyt.

atėjau išnaujo su kažkokia mintim ir beeidama fukkin pamiršau dėl kokio bullshit norėjau pasigraudent aš čia blet. ai, ko čia pykt. seriously.

who cares about your lonely soul

I looked at everyone and wondered where they came from, and who they missed, and what they were sorry for. 

trenkit man, kad nerašau. ai, pati sau trenksiu. nei čia jum rūpi, rašau gi ar ne. pft.
tai va, tipo buvau rygoj ir stokholme. ir šiaip plaukiau keltu (m/s isabelle ship yooo). ketv ale laikau mokyklinį praktikos (taip lol, kad net nebelol). neinu intensyviai į šūlę. nes galiu. nes nenoriu. nes man gera tarp savo keturių sienų. skauda industrial. dabar jau abi skyles. gal rimtai reiktų pradėt valyt padoriai...
ai tingiu daugiau ka rašyt. užteks.

say goodbye as we dance with the devil tonight

You lost all interest in this world. You were disappointed and discouraged, and lost interest in everything. So you abandoned your physical body. You went to a world apart and you’re living a different kind of life there. In a world that’s inside you.

i present to you... an adult. yes, hello that's me.
reik gal parašyt kas dedas, kadangi negaliu padoriai šneket ir šiaip skauda.

jau dieną po 18 ėjom su raima pirkt gert gimtadieniui, išleidau bene vos ne šimtą litų. daug butelių liko neišgerta ir dabar guli mano juodosios skylės spintelėj. tikiu, proga tų vargšų neišgertų butelių dar pareis. išsiošiau kaip ir pridera, prisigėriau smarkiausiai, truputį kartais buvo sunku, bet managinau sėkmingai. antrą kart susitikau su raima, btw, ir po gimšio iki pat pirmadienio faktiškai nieko daugiau nedarėm tik miegojom, valgėm ir maigėm pc. aš miegojau daugiau tho (sori), turbūt reikėjo atstatyt chakrų harmoniją kūne, nes buvau itin leisgyvė. pirmadienį išdūmėm į vilnių, o ten nusigavom pas gincę. ekspromtu paėmiau ir pagalvojau "fuck it" bei įsivėriau į liežuvį auskarą. taip pat industrial į kairę ausį. tada nusigavom iki panoramos, ten nusipirkau suknelę iš NY, tada ėjom į čili picą, ten užsisakiau makaronų ir susidūriau su sunkumais. taigi. dabar valgau vien skystą trintą maistą, tiksliau, susrebiu į skrandį viską. ir amžinai galugerkly jaučiu vaistų skonį. bet nieko. tiesiog laukiu kada atitins. nes dabar švepluoju siaubingai. ir šiaip skauda. jaučiau kaip adata eina per liežuvį. šiek tiek netgi skaudėjo. ausis buvo px. ir dabar px. tik kas per ironija, kad rodos atsiguli į patalus ramiai pamiegot ir pradeda viską skaudėt ir tvinkčiot. dieve mano. šiandien dar vos avarija neįvyko vairuojant su instruktorium (ne mano kaltė butų buvus, mwhaha, bet gaila mašinos), tas tik kirto per stabdžius, nors šiaip gyvačiokas išsiraitęs ant keleivio sėdynės kaip katinas amžinai. refleksai geri. po 5 dienų atostogų pilnametystės proga nuėjau į mokyklą, viena draugė pabuvo mano balsu per anglų pamoką. oh well. rytoj xuj bus. mama šiandien pratrūko ir pradėjo rėkt dėl liežuvio auskaro įvairiausias bjaurybes, bet nieko tokio. gal man reiktų jau baigti. išsivalyt dantis. prasiskalaut hexoral. pasipurkšt ausį. susitvarkyt. ir bandyt eit miegot. laukia ilga diena, kai negali šnekėt.

it's perfect

And you laugh like you’ve never been lonely. You laugh like there’s hope in the story.

ai, aš taip papostringausiu... ramiai. mielas dienorašti,

šiandien nėjau į mokyklą. abu tėvai turi darbus ir išvyksta iš namų anksti, tad man net nereikia atsikelti ir apsimesti, kad einu į mokyklą. manau, kad mano išnaudotojos pusė tuo dar tikrai pasinaudos ne viena kartą. manau, kad mano suktoji pusė dar ne kartą rašys pamokų pateisinimus iš mamos emailo.
mielas dienorašti, šiandien verkiau. nors žinojau, kas įvyks, bet vistiek taip nutiko. mielas, kodėl skauda? bet nieko. it's okay.
mielas dienorašti, vairavimas sekasi gerai. nors vairavau tik porą kartų, bet jau beveik norisi šaukti į tuštumą, kad galiu apkeliaut pasaulį. kad galiu pabėgt. teorija nesiseka taip gerai. regitroje bus nekažką.
mielas dienorašti, artėja mano gimtadienis. jis labai arti. ketvirtadienį atsivers daug durų, kurios lig šiolei buvo uždarytos. bet svarbiausias klausimas šiame dalyke yra ar aš išdrįsiu žengti pro visas tas duris? norėčiau tikėti, kad bent jau pabandysiu.
mielas dienorašti, atsiprašau, kad pamirštu tave. kad neparašau. kad nepaklausiu kaip sekasi. bet aš vistiek galvoju apie tave, galvoju ką veiki, kokie sunkumai tave slegia ir kokie džiaugsmai vyksta. atsiprašau. rūpinuosi tavimi taip, kaip moku. turbūt to per mažai. atleisk. bet nepamiršk. aš tai tavęs nepamiršiu, gerai?
dar tiek daug reikia nueiti...
kol galėsiu imti ir nuskristi...

you are a little soul carrying around a corpse

But when it came right down to it, the skin of my wrist looked so white and defenseless that I
couldn’t do it. It was as if what I wanted to kill wasn’t in that skin or the thin blue pulse that jumped under my thumb, but somewhere else, deeper, more secret, and a whole lot harder to get at.

nežinau kaip čia yra, bet turbūt tokiose situacijose reiktų pavartot plačiai žinomą liaudies posakį: "shit happens". artėja mano gimtadienis. much important. very 18. bet žinot, kas man savotiškai ramybės neduoda? ogi tai, kad nenoriu švęsti. nekyla ranka paplanuot veiklos, nekyla ranka paieškot dainų šokiams, neprisiverčiu galvot kas reiktų jau pradėt daryt... ir drįsčiau sakyt, kad čia ne dėl to, jog tai būtent 18 gimtadienis. ne, nemanau. tiesiog. tiek daug stengtis, galvoti, būti social butterfly... sunku, sunku. nenoriu. nesinori.
bet prižadėjau.
prižadėjau draugėms, kad rengsiu. prižadėjau sugalvot dovanų listą. prižadėjau, kad gerai pasilinksminsim. bet aš tik sėdžiu ir sėdžiu per dienas, nieko labai naudingo neveikdama, nieko neiškodama, nieko nesiekdama.
ir dar. visiškai netikėtai imu ir nuliūstu. supykstu. net nežinau. jaučiuosi tokia apgailėtina, nereikalinga, nieko neišmananti, tokia fucked up, kad net bloga. bet tai trunka taip trumpai, kad po keletos minučių aš jau vėl lyg niekur nieko siunčiu juokingas žinutes. bet kažkas lieka ir baksnoja mane, be perstojo neduoda ramybės. na ir ką daryti? psichiatrė, pasirodo, nėra nieko stebuklingo, kaip kad ilgą laiką galvojau. psichologė irgi. nebevaikštau pas psichologę. pas psichiatrę einu, nes duoda vaistų miegui. miegoti gera. kai tik išeina, tai bent dvyliką valandų išmiegu ir būna gera. bent jau neatsibundi pažadinta žadintuvo ir grabaliodama telefoną, vis dar miegodama, negalvoji: "fuck blet tą rytą, tą gyvenimą, nx man čia keltis, i'd rather be dead now". jesus, kaip prakeiktai dramatiškai tai skamba. bet turbūt nieko tragiško čia nėra. nieko gražaus, taip pat. tik realybė.
bent jau piešiu. bent jau kažką darau. nors ir skauda, nors ir labai skauda. skauda dažniau, negu kad neskauda. nes negaliu taip, kaip norisi. taip, kaip mintyse įsivaizduoju. nes nežinau kaip. ir nežinau ko paklaust, nežinau kaip ieškot. tai ir sėdžiu. ir pisu sau protą.