there is no greater heartache than that of seeing your pain rendered insignificant by someone you hold dear

How odd, I can have all this inside me
and to you it’s just words. 

apsalo protas širdies glamonėse. mirkstu saldžiame kartume, nežinodama nieko geriau.

neturiu rankų parodyti sumaisčiai viduje. neturiu žodžių palytėti netikrumo klostes. neturiu stiprybės pergalėti atliktą skriaudą. ir tai vis  a š , kuri nelaiminga. ir tai vis  a š , kuri nepatenkinta. ar per daug svajoju? ar per daug tikiuosi? krentu ant žemės lyg pernokęs vaisius, ištykštu į šonus ir tame nėra jokios gracijos, jokio moteriškumo. už šonkaulių pastatyti degantys kambariai riaumoja beviltiškumo aimanomis. tiesa yra. tiesa yra tokia, jog viskas netikra. netikrumo durklas sminga į minkštą pilvą, tegaliu žiūrėti. ieškau paguodos kito glėbyje vien tik tam, jog suprasčiau - nepagydys. nesugysiu. su kriokiančia skyle brendu per šlykštybių upę, kol išteku į painybių jūras. ieškau užsimiršimo salų, juk esu tokia nusilpusi, paliegusi savo jausmų kelionėje. šypsenos lyg rykliai apvalgo mano srovenančią tulžį, palengvindami akimirkos sunkumą. geidžiu, jog atleidimo bangos mane pasiglemžtų, bet esu lyg oro puslė žuvyje, nemoku... pažymėta užsimiršimo bei aistros.

negali man padėti. viskas blunka netikrumo spinduliuose, netgi meilė.
šandien skauda širdį.

why is sorrow so easy to put to words but love always evades my fingers

But we joke and laugh
otherwise we would start
screaming.

be smegenų būčiau daiktas.
jaučiu nerimą ir siaubą, bet nežinau priežasties.
blaškausi iš vienos vietos į kitą, bandau pabėgti.
mane suranda.
gėda.
gėda gyventi šitaip. ir skausminga.
norėčiau, kad mano smegenys nebūtų iš riebalų bei vandens, o iš
nerūdyjančio plieno. kaip virtuvės įrankis.
panaudoji, nuplauni - švaru, nauja.

pykina, širdis lekia per šonkaulius lyg stirna pro medžius. akimirkomis.
yra bjauru gyventi, kai
nesupranti žodžių
jautiesi jauna
nepažįsti motinos
trūksta deguonies
nėra mėnulio
skauda pėdas
gyveni laukime
visada šalta
pamiršti vaikystę
esi ribota
stiklinė tuščia
svaigsta galva
egzistuoji nebūtyje
moki apsimesti
diegia plautį
rytojus gniuždo.

aš tik dešimtmetė mergaitė.
manau esu mirusi, tik pati to nežinau.
viskas aplinkui yra gyvybės sapnas.

we don’t even ask for happiness, just a little less pain

She wants to know if I love her, that’s all anyone wants from anyone else, not love itself but the knowledge that love is there, like new batteries in the flashlight in the emergency kit in the hall closet.

gyvenimo metai verti keturių skaičių. keturi. nulis. nulis. nulis. net ne džiugesiui išleisti, na galbūt kokie trys skurdesnieji skaičiai, bet išgyventi. gyvename teisingame pasaulyje, net nedrįsk pagalvoti kitaip.

kada aš gyvenu? kada esu laiminga? ar viskas, ką darau, tai tik bėgimas nuo suvokimo, jog negyvenu? nesu laiminga? norėčiau netekti galimybės žinoti.

ar dabar būčiau laiminga jeigu berniukui, kurį netikėtai pamilau, būčiau pakankamai? bet kaip manęs kažkam gali užtekti, jeigu pati jaučiu, jog esu tik blankus šešėlis gyvenimo, kuris nuo manęs kažkur prapuolė. nieko negaliu kaltinti, tik save. tik save. tik kitus. tik save. tik kitus. viską. nieką. aplinka. bet ir aš. ir kiti. tik mano ranka.

apie tėvą:
ir pamenu kaip naktį bandau miegoti, nors mano akys stačios ir budrios, o ausys įtemptos ir jautrios. išgirstu kaip mamos kūnas trenkiasi į kambario duris. sudreba rėmas, sudreba mana širdis, siela, vaikystė; pamenu esu mašinoje, mama vairuoja, tėvas sėdi keleivio sėdynėje, girtas ir piktas, visada girtas ir piktas. toks girtas ir piktas, jog atidaro greitai bevažiuojančios mašinos duris bei bando išlipti. mama stabdo, padangos cypia, o aš sėdžiu gale ir viską matau. be žado, be valios, be galios. mama sako: pažiūrėk į vaiką, koks išsigandęs, baik daryti nesąmonęs. tėvas pasižiūri. ką jis pamatė? ar jis galėtų dabar prisiminti kaip tada atrodžiau? važiuojam toliau; pamenu grįžtu iš namų vėlai vakare ir randu milžinišką kraujo balą virtuvėje, besitęsiančią iki lauko. mamos nėra. pamanau, jog tėvas ją paskerdė ir noriu kviesti policiją; pamenu kaip sėdžiu kambaryje, tyliai tyliai, iš mažos mergaitės tapusi pilka pelyte, vaiduokliu, dūmais. girdžiu tėvas rėkia ant mamos, krenta daiktai, kažkas dūžta. esu sustingusi lyg akmuo. nebyli lyg nupjautu liežuviu. ir meldžiu į dangų: prašau, neužeik į kambarį, pamiršk, jog egzistuoju. gilesnėje bei juodesnėje minties kertelėje pagalvoju: geriau mamą, bet ne mane, ne mane, ne mane, ne mane; pamenu mamos ašarą ant skruosto, tą vieną vienintelį kartą; pamenu kaip ėjau iš mokyklos namo ir sustojo tėvas su mašina. ir aš nemačiau. nemačiau. džiaugiausi, kad nebereikės eiti. mašina pajuda ir man reikia pradėti rėkti, jog jis nevažiuotų į griovį. tada užuodžiu tą puikiai pažįstamą kvapą. negaliu pabėgti; pamenu kaip vieną kartą išdrįsau pasakyti ne. kaip viskas pradėjo aplink mane birėti į šipulius. kokia aš NEDĖKINGA dukra, kaip jis STENGIASI, visada LABAI stengiasi, DIRBA ir DIRBA, kad tik mane IŠLAIKYTI, jog būčiau LAIMINGA. kokia aš nedėkinga KALĖ, NEGERBIU savo TĖVO, KODĖL AŠ GIMIAU. kodėl reikia išlaikyti vaikus, kodėl tai taip sunku? pabėgau. buvau tokia pikta. po valandos mane pasiėmė berniukas su mašina nuo pakelės, drebančią ir sušalusią, tolimą bei nepažįstamą; pamenu nuvažiavome aplankyti senelius ir visi išgėrė, įsižiebė kibirkštis, pasileido kumščiai. vidury nakties važiavome namo ir teko klausytis koks šunsnukis yra senelis, o ant lūpų šviežio alaus putos. mano rankos mažytės, keliai mušasi vienas į kitą iš baimės; pamenu klyksmus tėvo tėvų arba tai, kokie jie blogi, kokie negeri. tėvas nekaltas, tėvai kalti. kodėl aš ten buvau, tokia maža, nesiekianti jam liemens? kodėl turėjau visą tai matyti, visą tai išgirsti? dar dabar tebepamenu kaip atrodo mirusio senelio veidas, toks liūdnas ir beviltiškas, klausant mylimo sūnaus bjauriausių žodžių; pamenu kaip mėgdavo prisigėręs kurti šviesią mano ateitį, kurioje man pastatys gražų namą, kurioje bus nupirkęs gerą mašiną, kurioje turėsiu viską, ko tik panorėsiu = laimę. ir kaip atėjo tas laikas, o nieko neturiu. tik kartumą, tik cigarečių dūmus kraujotakoje, tik šlapias blakstienas; pamenu kaip bijodavau grįžti namo, bijodavau rasti, susidurti, pamatyti; ir visą tai (dar daugiau, žymiai žymiai daugiau) prisiminiau per šias kalėdas. viena trumpa minutė išgyventi visus šiuos prisiminimus, kurių taip stengiuosi neprisiminti. visą tą laiką spoksojau į pradarytą alaus skardinę tėvo rankoje.
gerai praėjo šventės, sakau.

niekas nekaltas, tik aš pati. perspektyvos reikalas, ar ne?

apie vaikiną:
bučiuoju mylimo vaikino lūpas, skruostą, žandikaulio liniją, kaklą ir turiu akimirkai nustoti bei susikaupti, nes akyse ašaros, o verkti negaliu. tokia svarbi akimirka. paskutinės minutės kartu. turiu viską atlikti teisingai, turiu patenkinti. turiu tai padaryti. bučiuoju toliau, o prieš akis mirga mintys bei žodžiai, jog manęs neužtenka, jog reikia kitų. ir vistiek glaudžiu jo veidą savuose delnuose lyg didžiausią turtą, nes kitaip nebemoku.

nesijaučiu laiminga mylėdama. bet turbūt šį jausmą painioju su vienatve, nežinomybe, paranoja, pavydu. juk kartais viskas būna gerai. labai gerai. tobula. bet tada to nebėra, jo nebėra ir viskas grįžta. bandau nepaskęsti. turbūt reiktų būti stipresnei ir išeiti. bet kur? iš širdies tyliai dėkoju vienam vieninteliam žmogui, kuris paklausė kaip sekasi, kai tu išvažiavai. manau pasiliksiu dar kurį laiką. gi pati žinau kaip man patinka kankintis ir kokia prieraiši bei bevalė galiu būti. juk ne pirmas kartas. žinau ir tai, kad viską išgyvensiu. nors tai ir nebus lengva, toli gražu.

kada gyvenu? kada esu laiminga?

kai jaučiu skausmą. kai esu išėjusi iš minčių.

norėčiau pasakyti ačiū, bet kažkas užstringa gerklėje ir suprantu, kad visai nesu dėkinga. ne taip viskas turėtų būti. ar kada nors nusipelnysiu trupučio gėrio? truputį ilgiau nei vieną vakarą, nei vieną savaitę. bet galbūt ir taip prašau per daug. naivuolė mergaitė (reikia pasiimti, reikia pasiimti, reikia pasiimti).

kaip šlykštu yra suvokti, jog berniukas, kurį pamilai, primena tavo tėvą jaunystėje. konspiracija, visas mano gyvenimas yra konspiracija prieš mane (pati kalta, pati kalta, pati kalta). galbūt aš kaip mama. tylėsiu visą gyvenimą ir leisiu save užmėtyti akmenimis, leisiu save trypti ir išvogti visus gražius dalykus, kol liksiu tik kiautas esybės, kuris galėjau būti.

bet čia tik mano gyvenimas, tik dalelytė minčių, tik truputis prisiminimų. visiškai reikšmės ateičiai neturinti praeitis. dabartis užspringsta skrandyje. o juk gyvename bjaurasties pilname pasaulyje, beribėje erdvėje. net negaliu suvokti kaip sugebu kvėpuoti.

i used to sit there, pulling arrows out of my heart

You are at once both the quiet and the confusion of my heart.

ir štai, širdie, tu suspurdėjai manyje. bailiai, lyg šeimininko primuštas šuva. tyliai, kaip ant vandens nusileidusi žąsies plunksna. nesustabdomai, tarsi pasileidęs žvėris gaisro ištiktame miške.

ir tik dabar suprantu, kad visada troškau ilgų bei plonų pirštų, kurie lyg ilgakojai vorai greitai bėgiotų mano liemeniu. plačių delnų, išraizgytų venomis palei tvirtas rankas. nebūčiau valėjusi pagalvoti, jog taip patiks, kad jam, rodos, tarsi visada manęs trūksta rankose bei glėbyje, ir kad nebesvarbu ar kas nors mato mūsų pirštus nenutrūkstamai susipynus, ko ankščiau taip baidžiausi su visais kitais. niekada negalėjau pagalvoti, kad mane būtent apkerės tos bespalvės, bet neįmanomai gilios bei šiltos akys, kurios šiek tiek primena negyvą žuvį pabuvusią ant saulės, o kartu ir dangų, bet ne vasarinį, o žiemos, kai nieko nesimato, tik nesibaigianti pilkuma. arba rudenį, kai smarkiai lyja ir viskas išblukę bei prislėgta... arba lyg nerami jūra apniukusią bei vėjuotą dieną, su bangų mūša besiplakančia į akmenuotą krantą. arba...
(kiek palyginimų esu prigalvojusi toms akims, nors nei vienas tiksliai nesugeba apibrėžti viso to grožio, kurį matau, kurį prisimenu)
bei tie šviesūs antakiai, kampučiais nulinkę žemyn, kartu nusitempdami ir akis, sudarydami amžinai nostalgišką žvilgsnį, net ir juokiantis kažkuo melancholišką, bet taip skausmingai artimą bei pažįstamą. taip ir norisi delnais apglėbti tą žandikaulio liniją, rodomaisiais pirštais palytėti skruokstikaulius, tarsi paguosti ir patikinti, jog viskas bus gerai, nes aš čia. aš čia, ir neketinu niekur išeiti. ir kaip man baugu žiūrėti į tuos plačius pečius, kaip akys nevaldomai bėgioja per krūtine išsibarsčiusius apgamėlius, nusekdamos liauną liemenį, ilgas kojas. viso to mozaikoje mano keliai pasidaro silpni, norisi su alpuliu pargriūti, nes kaip gi viename žmoguje gali būti viskas, ko aš sąmoningai niekada neieškojau, bet bežiūrint į tokį tobulą sutvėrimą, suprantu, kad tai viskas, ko man visada pasąmoningai reikėjo? sunku susivokti kokia apsvaigusi jaučiuosi, kai prisiglaudus mano ausis kaip tik atsiduria prie jo krūtinės ir kaip ramu yra justi širdies plakimą. kaip džiugu, palaiminga, šventiška, didinga! jis čia, tikras! gyvas! neišgalvotas! kas galėjo pagalvoti, jog liksiu nesibaigiančiai apžavėta to švelnaus balso bei išdykėliško berniukiško juoko, tos plačios šypsenos arba suspaustų putlių lūpų, bandant savyje sulaikyti visą tą smagumą. ir truputį sukumpusi nugara, kai nevalingai linksta artyn manęs. ir kaip su ugnele užsižieba tos akys, kai pradeda kalbėti apie filosofiją. ir...

ir galbūt per anksti, galbūt kvaila, skubota, neišbaigta galvoti
(juk abu puikiai suprantam, kad viskas gali šiame pasaulyje pasikeisti ir kad nėra nieko amžino, ypatingai kai yra kalbama apie žmones)
, bet norėčiau tavęs paprašyti, jog pabandytum manimi pasitikėti. pasitikėk manimi. tikėk.
norėčiau likti. norėčiau, kad tu liktum. taip dabar jaučiuosi. ar priimtum mano dabar?
ir nebus lengva, nors su tavimi jaučiuosi tarsi ant sparnų, net jiems pradedant tirpti bei irti. viliuosi, kad būsi tos rankos, kurios mane pagauna. taip pat kaip esi ta saulė, kuri mane svilina.
tokia ta kaina, ar nesutinki?

***

sugadinai. viską sugadinai.

***

sakai myliu, o aš negaliu tuo tikėti. mano įsitikinimu, jeigu tikrai iš visos širdies myli, tada visi kiti žmonės tau tarsi išnykta, nublanksta ir tampa ne tokie įdomūs. niekada nesakei, kad esu tau tobula. o man gi nesivalioja sugalvoti labiau tinkamesnio žodžio tau apibūdinti, kaip kad tobulybė. galbūt esi įsimylėjęs, o ne myli. mano žalias akis, antakių liniją, auskarą lūpoje. kaip atrodo mano pirštai, kojų linijas arba tai, kaip kartais pati nė nenujausdama pasakau kažką, kas tau patinka. bet ne mane visą, ne. aš galiu su tuo gyventi. man tik gaila, kad leidau sau tikėti. su kažkuo draugauti (prisirišti, pasitikėti, jaustis saugiai) yra klaida, ir tokie įvykiai tik dar labiau patvirtina mano nuomonę. mums reiktų grįžti prie momentinių investicijų. aš tau patinku, tu man patinki. pabūsim kurį laiką, o po kokių penkių ar dešimties metų tebūsi prisiminimas. išgyvenau pirmą meilę, išgyvensiu ir antrą. kažkodėl niekada negalėjau nusikratyti minties, kad viskas per gerai, per sklandu. kaip jau sakiau, ačiū. parodei man, kad sugebu mylėti. visą tą laiką būdama su kitais labai bijojau, kad nebemoku. tiesiog norėjau, kad viskas su tavimi pavyktų. per daug tikėjausi. dabar nieko nebesitikėsiu. nesitikėk ir tu. tiesiog manęs buvo per mažai, nepakankamai. esu per blanki.

labiausiai palūžau tada, kai prisiminiau kaip moki švelniai ir meiliai elgtis prieš... prieš viską. tas įsivaizdavimas mano akyse, sumišęs su prisiminimais. tada pradėjo skaudėti labiau nei kumščiai smingantys į kūną, nei suleisti dantys rankose. tu toks švelnus. toks tobulas. man taip gaila, jog negalėjai manimi pasitikėti. manau man reikėjo tavęs labiau, nei tau manęs.

p.s. kai susitiksim, noriu, kad turėtum plačią šypseną veide. ir noriu, kad smarkiai mane apkabintum. noriu, jog pasakytum, kad labai pasiilgai ir džiaugiesi mane matydamas. ir noriu, kad laikytum mano ranką. ir aš šypsosiuosi tarsi būčiau pilna laimės. ir mes apsimesim, kol tai taps realybė. tos akimirkos realybė.

and she wanted for a moment to hold and devour him, wanted his mouth, his ears, his coat collar, wanted to surround him and engulf him…

“You look like a winter night", he had told her when he had given it to her. "I could sleep inside the cold of you".

neišpasakytai keista yra suvokti, jog tavo kūnas nebeatpažįsta ištarto vardo. lūpos nebežinojo kaip prasižioti, ausys nebeatpažino garso, liežuvis buvo pasimetęs ir sutrikęs. svetimybė. kažkur laiko tekmėje užmiršau, kaip kad užmiršau akių spalvos kolekciją, šypsenos skirtingumo niuansus, eisenos įvairybes, juoko skambesio ypatybes. o prieš daugel metų nieko kito nevalėjau šnibždėti, nieko kito nebuvo svarbiau, meiliau, karščiau ir skausmingiau tarti nei kad to vardo. ar čia manyje kažkas numirė ar tai jo būtis? norėčiau kelti teoriją, jog užgimė kažkas naujo, svajingo ir tolimo.

***

mylėk mane nors šią akimirką, apsimesk. žinau, kad kitaip neįmanoma. pasakyk ką nors švelnaus, dėl ko mano širdis suvirpėtų. tik aš neišsiduosiu, neparodysiu, paslėpsiu. gali būti nebūtinai mano draugas, bet ir tas nepažįstamasis rytiniame autobuse arba anas iš kito miesto galo, o gal tas, kurį kartais sutinku. galiu paimti tave į savas rankas ir užuosti, jeigu tik leisi. būk šiltas, nebijok. netgi reikalauju. dek už mane, gal taip atitirpinsim kas manyje suledėję. būk mano žmonės, kol tave pražudysiu iš tvaikulio. apžavėk mane. neleisk parklupti. būk mano malda, kai negalėsiu užmigti. niekada negaliu. leisk tave apgyvendinti lūpų kampučiuose. nežinau, kodėl neskubu. esu iliuzijoje, kad turiu laiko. žibi mano akyse, bet ar aš tyvuliuoju tavosiose? būk su manimi ir nutapysiu tavo veidą, nesvarbu kaip jis beatrodytų. pamiršk mano sielą.

viso.

baigėsi laikas. esi mano liūdesio šlovė.