i’m happy be perfectly imperfect

Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas. 

gavau laptopą, nelabai moku naudotis, nors internetą jau sugebėjau pajungt. aš sakiau, kad pajungsiu.
kai užsispiriu, man nėra varžovų, yeah right, išgraužkit.
nors mama dar nežino ar verta pirkti už 700lt, iš draugo. aš tai manau, kad verta. geras tas kompiuteris, toks mažutis ekranėlis, su sensoriniais jutikliais ar kaip tai besivadina.

o šiaip ką žinau, sėdžiu namuose, varvinu akis, Jis kiekvieną vakarą kviečia susitikt, bet juk aš negaliu, o tai jam sunkiai priimtina, heh. bet nieko tokio, viskas gerai. aš rami. rami kaip kalnų tekantis upelis.

dar po truputį taisau ŠSBJ, yra tiek stiliaus, tiek gramatikos klaidų, nors pilnai tikiu, vistiek idealiai neištaisysiu, reiktų, kad kas kitas peržiūrėtų, tik kad nenoriu nieko apkraut tokiu darbu. kažkur 71 puslapis. maža knygutė, bet knygutė. mano. ir tai svarbiausia.

pačiai keista, kad kalbu apie tokius kasdieniškus ir paviršutiniškus dalykus, gal dėl to, kad nelabai yra su kuo apie tai pakalbėt. su Vaida ir Egle dabar nesusirašinėju, kažkaip nesinori rašyt, be to, ir telefonas padvėsęs ir šiaip nežinau kokia prasmė rašyt. parašysiu kai bus likus savaitė iki rugsėjo. tada ir atseit atleisiu viską ir atseit būsim draugės, yeah yeah, kur gi ne.

ah... ką čia dar... nežinau, nelabai valgau trečia diena. nelabai kad yra ir ką. tėvas sakė nupirktų ko nors, bet sakiau nebūtina. noriu tik avižinių sausainių :D negaliu, kokie jie man osum nerealuma, niam niam. tik avižinius sausainius ir galėčiau valgyt, nieko nereikėtų. na, tik vandens. pastebėjau, labai dažnai geriu vandenį, visada troškina, kaip ir dabar. tai gurkšnoju po truputuką.

tėvas girdėjau ką tik žiūrėjo Super Mergaites, hahaha. jam dar patinka Samurai Jack ir Dragon Ball'sai. man irgi, tai labai sutariam, kai rodo. Samurai Jack tai iš vis jam dievas, aš irgi pasinešus buvau, kai rodydavo per lnk berods, dabar tai per nickelodeon rodo, tai šiek tiek pasipykstam, nes aš noriu angliškai, o jis rusiškai žiūrėt, o bėda tame, kad antros kalbos ir nesuprantam. vieną kartą žiūrim rusiškai, kitą kartą angliškai.


nesitikėjau, kad taip lengva rašyt tokias beprasmybes.

it’s always been YOU

Sitting next to you doing absolutely nothing, means absolutely everything to me.

vakar naktį pabėgau iš namų tiesiai priešais mamos akis. ji griežtai neleido, bet manęs laukė JIS, aš būtinai turėjau ištrūkti. tad išėjau.namo grįžau 1h ryto. normaliai taip sakau. aš per jį visada prisidirbu :D bet dabar buvo verta, nes mano surinktos angliškos citatatėlės man nebetinka.
 

I bet you’ll never remember the things I’ll never forget.

Remember all those times I swore I needed you? Well consider them lies cause babe, here I am without you and survived.

They tell me “get over him”. Yeah okay, if I could, I would. 

but hey, turiu savo blondiną. nė nepatikėjau, kai jis ėmė ir paklausė ar norėčiau su juo draugaut. žinot, kai tai įsivaizduoji tūkstančius kartų ir kai tai įvyksta iš tikrųjų, tave apima... aš nežinau. nuostaba? šokas? laimė? galbūt visa tai kartu.
bet štai, ŠTAI, po dviejų metų viskas puiku. ir dabar jau aš tikrai neiškrėsiu kvailystės, kokią iškrėčiau prieš dvejus metus.

 

"- Tai ar tu mane myli?

- Na, jaučiu tau, aišku, kai ką. O tu mane myli?
- Irgi jaučiu kai ką." 

nežinau. jaučiuosi girta. šiandien užmigt man buvo labai labai sunku, smigau paryčiais, nors vis pabusdavau, tai ilgam, tai trumpam ir vėl smigdavau. įdomu, o kaip jam?
iš šiaip vakar apie viską kalbėjom atsisėdę tamsoj ant laiptų, juokėmės ir pasakojom visokius dalykus, vėlgi, nebūtume mes, jeigu nebūtų užėjusi kalba ir apie seksą, o vėliau... ai, ką čia ir bepasakyt.
aš dabar tiek daug šypsaus, nors niekas tos šypsenos nemato, motina po mano išdaigėlės nekalba ir nežiūri į mane, o tėvas ir šiaip niekada nelįsdavo į akis, tad, aš viena. vis tiek laiminga, nes jau nebeturėjau vilties.
o dabar tik laimė, laimė, laimė...  

 

i got ice in my veins, blood in my eye. hate in my heart, love in my mind

Stay strong.

vakar vakare pirmą kartą nuoširdžiai sau pasakiau:

aš taip pavargau, Dieve, taip pavargau. 

tada trinktelėjau sau į kaktą, kad Dievo nesišaukčiau, nes jo matyt nėra, kitaip jau nebeeičiau šia žeme. jis būtų išklausęs.

pavargau gyventi. keltis, rengtis, šypsotis, valgyti, kalbėti, GALVOTI.

ir turbūt keista, bet noriu save pasmerkti. noriu dar labiau kentėti. kaip ta mergina iš "Trylika priežasčių kodėl". ji nesąmoningai juodino sau gyvenimą, na, gal jau ir sąmoningai, kai atsidavė ir leidosi būt išprievartaujama.
jai pasidarė taip bloga gyventi, tapo taip lengva mirti.
vakar galvojau, ar man išeiti tyliai ar palikti kokį atsisveikino laiškelį. galvojau, ką reiktų padaryti.
aš nenoriu, kad jūs verktumėt ar pasigęstumėt manęs. kad ir kaip mirsiu, tai bus svajonės išsipildymas. turėtumėt džiaugtis.
bet niekam nelinkiu patirti to, ką aš patiriu. niekam. kitas žmogus galėtų to ir neištvert, bet mane gyvenimas jau tiek kartų buvo parklupdęs ir privertęs raudoti, kad vis dėlto užsiauginau šiokią tokią odą.

ir aš nežinau, kaip paaiškinti tą savo norą, troškimą, siekį mirti.
aš nežinau kada tai bus. bet taip bus. aš jums prižadu. visiems.
esu žodžio žmogus.

take me

LEGENDA APIE ŽALIAAKIĄ MERGINĄ

 Šią legendą žino tos, kurios nors kartą per savo vargą gyvenimą kentėjo dėl meilės, dėl vyro, kurio niekada neturėjo, bet mylėjo labiau už viską pasaulyje.

Kai pasaulyje nekaraliavo bedieviai pinigai ir žmonių protų nevaldė šaltos mašinos, Žemėje gimė mergaitė žaliomis, lyg Amazonės miškai akimis. Dievų jai buvo paskirta išgyventi didžią kančią ir širdgėlą, kol ji suaugs. Taip ir mainėsi diena su naktimi. Čia žemę nuklodavo sniegas, čia - sausros išvarginti smėliai tyliai dejavo. Iš kūdikio išaugo jauna mergina, kurios ugniniuose plaukuose žaidė liepsnos, o prietaringi žmonės saugodavosi jos, lyg maro, šnibždėdamiesi tarpusavy, kad toji žaliaakė su neįprasta plaukų spalva yra pikta ir negera deivė, kuri buvo nubausta ir įkalinta trapiame žmogaus kūne.
Bet jai ir nereikėjo žmonių. Nereikėjo draugų.
Merginos sieloje blaškėsi vilkas, kuris neramiomis akimis žvelgė pro žalias josios akis. Naktimis mergina nepajėgė sumerkti savo akių, nes vilkas joje kaukdavo užvertęs galvą į nakties dangų, priversdamas žvaigždes raudoti ir kristi į nebūtį, bet tą širdį veriantį kauksmą girdėdavo tik ji pati. 

Raudonplaukės prisibijojo ir todėl, kad ji elgėsi lyg laukinis padaras, priešindavosi bet kokiai valdžiai. Eisena tarsi žviegė, kad nevalia jos tramdyti, nes liepsnojantis pyktis išdegintų bet kokią širdį. Ji buvo nevaldoma, laisva ir nepriklausoma, bastėsi viena ir žiūrėjo į visus iš aukšto, tarsi niekindama, o akyse švietė meilė, pyktis ir aistra – neatsiejami dalykai, merginos esybės pagrindas. Jos laukinė prigimtis pykosi su pasauliu, merginai nederėjo vaikščioti žeme, jos būtis buvo daug aukščiau už paprastus žmones.
Turbūt jie neperdėjo, kad ta mergina buvo nubaustoji deivė.

Sakoma, jos meilė buvo beribė, laukinė ir arši, karšta ir ištikima. Bet jos meilei niekada nebuvo lemta pasirodyti. Iš nežinia kur atsiradęs šviesiaplaukis pavergė tos merginos širdį ir sielą, amžiams pasivogė jos ramius sapnus ir atėmė iš merginos laisvę.
Aplink šviesiaplaukį dievaitį sklandė paukščiai, žvėrys jo nebijojo, o žmonės tik pamatę laikydavo jį didvyriu ir iš kart įsimylėdavo. Ta mergina be vardo irgi pakliuvo į dievaičio žabangas.
Auksiniai plaukai, tvirtas kūnas ir tyras žvilgsnis. Vienas bučinys, kurį tąkart dievaitis įteikė merginai, buvo nuodai. Visa savo esybe pamilusi dievaitį, mergina klajojo jo ieškodama. Išnaršė  pasaulį, bet šviesiaplaukis dievaitis dingo lyg vėjas, palikęs ją vieną.
Ir staiga merginos viduje prasidėjo Apokalipsė. Dievų paskirtas kančios ir širdgėlos gyvenimas sunaikino merginos vidų.
Nevaldomas pyktis, persipynęs su meile ir aistra, persmelkė randonplaukės kūną.
Ta mergina neatleidžia. Ji neverkdavo, savo širdgėlą paversdavo pykčiu, kuris nušluodavo nuo žemės ištisus kaimelius ir trobas. Tapo žudike, skaudino visus, kuriuos tik pamatydavo.
Viduje esantis vilkas kaukė lyg prieš mirtį – nepaliaujamai, karštai ir liūdnai.

Mergina ilgai nesuprato, kad vilkas kaukė todėl, kad norėjo ištrūkti.
Ji sukaupė viską, ką savyje dar turėjo: meilę, aistrą, pragaištingojo bučinio prisiminimą, svetimo varvančio kraujo jos rankomis vaizdinį, laukinę prigimtį ir, žinoma, žudantį pyktį.
Mergina su peiliu išspjovė sau širdį, užvertusi galvą į dangų suklykė mylimojo vardą taip, kaip vilkas jos viduje kaukė ištisas nebūties naktis. Graudžiai, liūdnai, karštai.

Raudonplaukė žaliomis akimis, mylėjusi vieną vienintelį vyrą, ta pati mergina, kuri nepriklausė niekam, o dabar užsirakino narve, atgimė.
Ji atgimė vilke, kuri išsiveržė iš jos sielos. Tos vilkės akyse degė miestai.
Tą merginą vadina Liepsnojančia Vilke tų lūpose, kurios myli ir kenčia dėl vyrų, kurių niekada neturėjo.

be sure your sin will find you out

Aš tau pasakiau: "išmoksiu mylėti, išmoksiu kentėti... tyliau už visus." 

tik su tavim aš galiu kalbėtis apie savo meilę ir tu mane suprasi.
bet aš ne apie tai.

grįžau.
ar per vasarą aš pasikeičiau? išore nebent tai, kad pailgėjo plaukai ir šiek tiek parudėjau (shit). vidumi? vidus, vidus, vidus, vidus... siela, jausmai, emocijos, prisiminimai...
ką žinau. jaučiuos sveikesnė, stabilesnės psichikos. su sudraskyta širdimi, išduota ir pamesta, apdumtomis akimis. ir čia ne jis kaltas.
o gal turbūt aš pati kalta. aš įskaudinau ir save ir jas abi. esu tokia užsispyrus. negalinti nusileist.
liepsnų mergaitė.
liepsnojantis vilkas.
liepsnelė.
tiesiog mergina, kurios nuotaika keičiasi kaip vėjas, kuri per vieną žingsnį nuo depresijos, kuri vis dar trokšta mirti.

bet štai aš meluoju sau, kad man viskas gerai ir juokiuosi, kalbu paviršutiniškom temom kaip ir visi, myliu tyliai.

su meile galvoju apie būdus nusižudyti. :) kaip nors įdomiai, suprantat? juk taip pabodę tie "pasikorė, prsigėrė vaistų, nušoko nuo aukšto pastato"... aš noriu ko nors super originalaus.
labiausiai domina su pistoletu išsitaškyt smegenis.
galit nepradėt manęs atkalbinėt ar sakyt tokių ar anokių beprasmiškų žodžių, kurie atseit turėtų mane sulaikyt.

todėl aš ir nekalbu apie tai, nes per jautriai reaguojat, meilutės. kalbu ramiai. apgalvotai. suprantu, apie ką šneku ir kokios bus pasekmės, suprantu kaip tai rimta.


o jeigu apie ką nors linksmiau, tai sėdžiu štai prie kompiuterio su iškovotu paskolintu monitorium, leidžiu dieneles vėjais ir nesuku sau galvos dėl to.
šiek tiek pamąstau apie mokyklą, bet nekuriu sau planų, kad štai stengsiuos mokytis, žinau, kad vis tiek nesistengsiu.
dar galvoju apie blondiną. dabar nebe taip skauda. tiesiog mintyse nevalingai susideda mūsų būti ir nebūti pokalbiai, aš šiek tiek pasiilgstu jo, pagalvoju kaip jis dabar atrodo ir ar pasikeitė.
dar galvoju apie draugus.
ir šiaip galvoju daug apie save. vis dar galvoju. mąstau, mintiju ir klaidžioju po savęs ieškojimo pasaulį.
po velnių, kaip sunku.
ir kodėl aš vargstu?

juk galiu būt bet kas. pagal nuotaiką apsirengiu tai laisvais makaluojančiais drabužiais ir išmetu rėmą, vaidindama gatvės paną. o kartais visą dieną prasitrinu namie su pižama ir nešukuotais plaukais. o kartais išeinu į miestą su trumpais šortukais ir vaikštau viena po parduotuves vaidindama labai suaugusių merginą.
turbūt dažniausiai apsirengiu patogiais rūbais ir veikiu šį bei tą, stumiu laiką ir galvoju.





myliu aš jus visus. tikrai myliu. už tai, kokie esat. kad esat. nors jūs mane ir skaudinat. nuviliat. labai labai skaudinat. bet tai nesvarbu, ar gi ne?
nes aš labai dažnai mylėdama tyliu.