here comes that feeling you thought you'd forgotten

I'm going right to the hell. 

su gedulo diena, mažulės. su rugsėjo pirma.

na ką gi, pamačiau daug pažįstamų veidų, daug, labai labai daug naujų veidų ir žinot ką? aš pamilau gimnaziją. tai sau mintyse ištariau, kai stovėjau laiptų viršuje, lauke, o netoli manęs iš mašinų aikštelės važiavo mokiniai su mašinomis ir visi pypsino, tarsi darni bendruomenė. o dar džipas, kuriame sklido tranki muzika ir buvo prisėdę bilenkiek vaikinų, kurie rėkavo ir... na... pagalvojau, kad taip darysiu ir aš. tada ir suvokiau, kad džiaugiuosi.

jeigu nežiūrint į mokslus. šiaip ar taip, laukiu rytdienos. nors nekenčiu anksti keltis. bet noriu pamatyti klasiokus, noriu juos pažinti. be to, bene visi pasirodė draugiški, kai kurie išvis labai linksmi. o ir klasėje daug pažįstamų veidų.


ryte blūdinėsiu. ieškosiu kabinetų, jausiuosi labai žalia ir panašiai, bet man tai mažiausiai rūpi. smagu būti gimnaziste.


ir dar picerijoje mačiau Hannah Murray. arba bent jau idealią jos kopiją, tikrai. žiūrėjau išpūtusi akis, tad esu įsitikinusi.

na ir šiaip, sandalai nutrynė kulnus iki puslių, jaučiuosi privargusi, skauda galvą, o vaistus jau išgėriau visus, bet... ai.



na, ahhhhhhhhhhhhhhhhh, ar žinot ką? mano klasėje yra blondino kopija nr2. kažkaip per daug kopijų šiandien mačiau. bet, gerai, kad ne toks gražus. na, bet vistiek, kai sėdėjau klasėje ir pasukau galvą į šoną ir pamačiau tą vaikį, pasijaučiau kaip žaibu trenkta. jis buvo nulenkęs galvą, veido beveik nesimatė, bet plaukai... dieve mano. o ir šiaip veido forma panaši, dar kai ėjo paduot mokytojai lapelio, paėmė toks jausmas, kad į Erviną žiūriu.



niekur negaliu rasti palengvėjimo. net nebedrįstu kreiptis į Dievą, kol gi tu padėsi, ką, drauguži? pats skendi rūpesčiuose ar tai narkotikų liūne, negirdėdamas savo vaikų maldavimų.

love? no, i prefer vodka

Some people are still alive only because it's against the law to kill them. 

po velnių, kaip aš turėčiau jaustis, kai jau rytoj reikia į mokyklą? man tik norisi keiktis, pasislėpti savo kambaryje, susirangyti lovoje su laptopu, įsijungti radiją, pasidaryti didelį puodelį kakavos su pienu ir niekada niekada nebeišlysti iš ten.
taip. tai būtų stebuklinga.

o dabar teks ir eiti į mokyklą ir anksti keltis, ir mokytis, ir isterikuoti dėl būsimų draugų, būsimų kontrolinių, dėl tokio šūdo kaip nežinojimas kur kas yra. velnias, jaučiuosi apgailėtinai.

norit, pasakysiu naujieną? bet ar tikrai norit? ji jūsų nepradžiugins. manęs nepradžiugino. viskas taip šūdina. norėčiau amžinai miegot, nors ir tai pabundu rytais dėl košmarų. košmaruose mokykla ir Jis.

ir net nežinau su kuo apie tai pasikalbėt. juk taip sunku. neverta. juk tai patiriu tik tai aš.

bet kol kas aš dar visko iki galo nesuvokiu, nenoriu suvokti. apsigaubiau šydu ir laikausi įsikibusi jo kaip tik beįmanoma. nes aš išprotėsiu. 

kitu atveju išprotėsiu.

you make me want to kill myself, darling

Life is full of fake people. 

tai taip lengva. 

aš jums sakysiu, kad man viskas gerai. kad tai nieko nereiškia, žinot, nieko nereiškia. 

aš jauna.

mėgstu dramatizuoti.

bet aš tik noriu pamiegoti ir išnykti. 

please, don't go now

Fuck the world. 

kartais man atrodo, kad mano visas gyvenimas susidėjęs iš laukimo. iš amžino ko nors laukimo.
aš laukiau meilės. kai ją gavau, laukiau kada ji baigsis. laukiau ir Jo, o kai Jį gavau, laukiau jo žinučių, kurios tarsi patvirtintų, kad aš dar kažką reiškiu šiam pasauly. aš laukiau mokslų pabaigos, laukiau vasaros. aš laukiau, kol gyvenimas bus laimingas. laukiau vėluojančių draugų ir laukiau kol užmigsiu besivartydama lovoj. laukiau pamokų galo ir laukiau nakties. laukiau ir kokių nors serialų, kurie man patikdavo. laukiau gimtadienio, laukiau švenčių ir laukiau penktadienių. laukiau kokio nors ženklo... laukiu.
manęs laukė, kol aš gimsiu.
ir dabar mano galvoje laukti skamba lyg kažkoks svetimas žodis.


ir nors ir kaip mes smarkiai kartais mylime žmogų, nors ir kaip norime, kad jam viskas būtų gerai, nesvarbu, kad dėl jo galėtume paaukoti pasaulį, jam tai nepadės. nesvarbu, kad atidavei jam savo laiką, atidavei savo rūpestį ar savo pasitikėjimą, savo viltis ir svajones, nesvarbu, kad sakei, jog myli, nesvarbu, nes viskas galų gale baigsis. jūsų žodžiai išnyks, meilė surūdys, o gyvenimas ir toliau tekės sava vaga, tik jūs jausitės tarsi išmesti iš mašinos ir stebėdami ją nuvažiuojant valysitės purvą nuo drabužių.
ir nesvarbu kaip smarkiai tą žmogų mylėtit, nesvarbu ką atiduosit ar jau atidavėt, užtenka vieno kivirčo, užtenka ko nors, kas atstumtų ir viskas baigta.
prisiminsit tiktai tai, kaip nesustodami kalbėjotės, o dabar nebus pasisveikinimo žodžio, nebus rūpestingo apkabinimo, bus tik tyla ir kreivi žvilgsniai, šiurkštūs žodžiai ir suvokimas, kad jūs svetimi žmonės. galėsi tik verkti įsikniaubęs į pagalvę, kad viską praradai.
galėsi viltis, kad viskas bus gerai.
kaip vyleisi, kad jūs būsite amžinai. ir kaip vyleisi, kad mylėsit vienas kitą, kad būsit laimingi ir niekas nestos skersai jūsų kelio.
niekas to ir nedarė.

tik jūs patys. 

keistas gniužalas gerklėj, neduodantis įkvėpti. tai štai, aš stoviu ir laukiu.
aš myliu, bet tyliu. bijau net ištarti, nes viskas gali sugriūti. viskas, ką kruopščiai lipdžiau iš duženų, viskas, ką įsivaizdavau ir kūriau savo galvoje gali išnykti. ir tada kaltinsiu tik save.

todėl aš tegaliu tik stovėti.



mus skiria amžiai.

i need you more than anyone, darling

Tik kosminės dulkės -
Mano sielos likučiai.
Varnui nešant mirtį,
Egzistuoja kita erdvė.

Rytas klyks tau -
Svajonės tik prasimanymas.
Varnui nešant mirtį
Kelias nutrūksta.

Beprasmis skambėjimas -
Deivės žingsniai dangum.
Varnui nešant mirtį
Mergelė ners nebūtin.

Varnui nešant mirtį -
Meilę nužudęs naguos.



mes visi klystam ir abejojam. mes visi kartkartėmis pametam savo kelią, o suradę nukrypstam į šalį. tai ir aš, paukštė klykianti virš miško. ir tu, bitelė nerandanti savo lizdo.
ir nėra nieko, kas mums parodytų kur eiti. mes patys turim rasti tai, ko ieškom. patys turim nuspręsti. viskas priklauso tik nuo mūsų. ir nieku gyvu neleiskit, kad jus kas nors valdytų.

jau geriau skraidyt nerandant vietos, nei būt prirakintam prie žemės.


ir aš galvojau, kad nespėsiu visko susipirkti iki mokyklos, kad būsiu baisi ir negraži, kad negausiu ko norėjau... aš vyliausi. aš tikėjau, kad visgi viskas susitvarkys. viskas susitvarkė dar geriau, nei tikėjausi. kol kas dar liko keli dalykai, kurių man reikia. bet aš viską turiu. turiu laimę, turiu gyvenimą, turiu šeimą ir kelis draugus.


turiu ateitį. ji mano rankose. ir niekam jos neatiduosiu, dėl nieko neaukosiu.