the pain became second nature, the scars became commonplace

One more book, he had told himself, then I'll stop. One more folio, just one more. One more page, then I'll go up and rest and get a bite to eat. But there was walways another page atfer that one, and another after that, ant another book waiting underneath the pile. I'll just take a quick peek to see what this one is about, he'd think, and before he knew he would be halfway through it.

labas. aš rūta ir dabar atostogauju. o kas tu? sėdžiu kaimo bibliotekoje ir sugalvojau, kad gal reikia kažką suskiesti šiame varganame bloge. žinot, priminti, kad aš atseit jūsų nepamiršau ir kad man vis dar nenusispjaut. todėl gi ir rašau aš čia. o kaip jums, tai jau kitas reikalas.
jau maudžiausi šią vasarą (neskaitant iš pirties) du kartus. tiksliau penkis, jeigu skaitytume kiekvieną įlipimą ir išlipimą, bet mes galbūt gi neskaitome? šiandien vėl norėčiau nuvažiuoti, reikės senio paprašyti. po kokių dviejų ar trijų savaičių važiuosiu į palangą. labai noriu pamatyti jūrą. galbūt nebus nieko ypatingo, bet vis tiek noriu. nes... nemačiau jūros. vieninteliai kartai, kai buvau prie jūros, buvau jaunas mažas ir nesusitupėjęs vaikas (kuris, tikiuosi, dar truputį ir esu) ir man visai nerūpėjo  horizontas, kuriame susipina vanduo su dangumi, man nerūpėjo kaip atrodo artėjančios bangos, kaip jos atsimuša man į kojas, nerūpėjo pajusti kaip srovė glamonėja šlaunis, nerūpėjo sūrus vanduo (trikdo ta mintis, kad dauguma nesigėdina ir myžlioja į pačią jūrą) ar kokios spalvos ir nuotaikos atrodo jūra rytais, dieną, vakarais, per saulėlydį arba lietingomis dienomis. nerūpėjo tokie klausimai ar kai būna giedra ir šviesu, jūra atrodo šviesiai mėlyna, kaip dangus, švelniai ir neritmiškai banguojanti, o ar kai lyja ir būna audra, ar ji nutamsėja, tarsi surūstėja ir tampa pikta? man rūpi pamatyt kaip gyvena tenai žmonės. ir aš noriu pamatyti Skaistę. noriu. tiek daug norų. pagal mano paskaičiavimus, raudonieji monstrai trukdyti negalės. jeigu trukdys, nepyk mieloji, bet aš dar pabūsiu čia, kur esu. noriu maksimaliai išnaudoti man suteiktas galimybes, o į tai neišskaičiuota atsuktas kraujo kranelis (cha).

dar išgyvenau senio gimtadienį, kur privažiavo bent dviem dešimtimis vyresnių žmonių, visai senų daugumoje ir baliavojo bei gėrė. labiausiai užpiso krikštotėvas, o net du vyrai tame suvažiavimę pasirodė galimi pedofilai mano atžvilgiu. tarp jų vienas buvo krikštotėvas. kito jau nebeatsimenu, tik tas siaubingas snukis su raudonomis akimis įstrigo ir kaip jis mane gyrė, tarsi "atsipalaiduok" ir vos ne spaudė prie sienos, nekaltai klausinėdamas kaip baigiau devintą klasę. fu, šlykštu. juokingiausia buvo senis, kai visi išvažiavo, o jis išsitaškęs gulėjo lovoje, visas šlapias nuo prakaito, marškiniai užsikėlę ir rodė pilvuzotą pilvą, o jis pats šnekėjo su savimi nesamonės, rėkavo "WORKUTA", keikėsi ir kas dvi minutes verkė, bliovė katės vartą "MICEE", nes labai norėjo katės glėby, tik ji išsigando tokio senio būklės ir paklusniai gulėjo ant grindų šalia.  vėliau kai senis pagaliau atmerkė akis, nenusimovė kelnių, baba padėjo, kaip suprantu, tik aš buvau išėjusi ir kai grįžau radau senį gulintį ant grindų vien su trauzais ir klejojantį... komoje. nu žinokit, vaizdas auksinis. vėliau ir miegojo ant grindų kaip ant geriausių patalų. buvo linksma šitoji dalis. ak, dar buvau nemiegojusi dvi paras. taip gavosi, kad grįžau iš smalako sodybos ir niekaip neužmigau, paryčiais neramiai pasivarčiau kokią valandą (tipo, miegojau) ir tada taip gavosi, kad jau iškentėjusi tą bolių, apie dvyliktą mane visiškai apleido jėgos, kritau į lovą, bludinėjau panašiai kaip senis, o babai teko išjungti ventiliatorių, televizorių ir šviesą, nes pati negalėjau net adijalu apsikloti. išmiegojau tą kart dvylika valandų. ak, beje, man jau trečia diena akių uždegimas, baisingai skauda gerklę ir truputį grasinasi sloga. čia nuo maudynių pas smalaką, nors prisidėjo ir vakarykštės. tai tiek va tų žinių.

there are no heroes…in life, the monsters win

 "I can bear pain, myself," he said softly, "but I couldn't bear yours. That would take more strength than I have." 

ak, man ir vėl negerai. jeigu būčiau tu, tai mane šitas pasakymas pradėtų rimtai erzinti. atsibosti. tarsi "whateva, ji visada dejuoja, kad kažkas blogai, bet kad taip būtų, tai nesimato - ir juokias, ir visko aptekus ir... whateva. jai viskas ok." nežinau, šiandien man truputį negera. tiksliau, vakar. bet man dar ne nauja diena, nes nėjau miegot. žinot, nesimato mano randų, kaip pravartu. sukeli sau skausmą, o randų vat ir nėra! ho ho ho horay. nežinau kas man šiandien nutiko... tiesiog nutiko ir tiek. shit happens. dar vienas priepuolis. dabar buvo dėl to, kad... na kaip čia pasakius, save apgailėjau. so selfish, yes i know. tiesiog... mane užklupo mintis, kaip arti aš buvau prie prarajos krašto. ar jums būna, kad veikiat ką nors visiškai įprasto ir staiga užgriūna tokia sunki mintis, toks siaubingas suvokimas, kuris sudrebina visą vidinį pasaulį ir nebelieka nieko daugiau, tik truputį išeiti iš proto? ar tik aš viena tokia išprotėjus? matyt taip, kadangi jau su savimi šneku. bet nieko. visada pritariau, kai mane vadindavo beprote. why not? norėjau apie kažką dar... tarkim, grįžo mama iš vokietijos ir parvežė lauktuvių - suknelę gėlėtą paprastutę, bet kažkuo mielą; marškinukus trumpom rankovėm, tokius tamsius, irgi su smulkiomis gėlytėmis ir smėlio spalvos maudymuką, kažkokį tikrai įdomų, tarsi numegztą. ir tampu aš su juo visiškai bepapis lyties padaras, bet nieko, visi seniai žinojom, kad rūtos ... eee... kaip čia tiksliau pavadinus. kad jų nėra, tai net nežinau, lol. mano draugės, va jūs tai arbūzus po du nešiojatės prisiklijavusios, čystai. neblogai turėtų tas maudimukas atrodyt su dideliais papais, įsivaizduoju (wtf, perv pedo). liepą važiuosiu į kaimą, birželį atsėdėsiu čia. ar galit patikėt, kad dar nesimaudžiau vandeningam dugne? nesiskaito naktį iš pirties išbėgus (vis dar matosi įpjovimas ant pėdos nuo prakeiktos kriauklės ar šiaip pikto padaro). keturias ar tai daugiau dienų gyvenau pas smalaką. dienotvarkė buvo maždaug: smalakas atsikelia dvyliktą ir išeina žėt tv, aš dar pamiegu valandą ar porą ir tada atsikeliam, apsiprausiam/apsirengiam, paėdam.. oj ne, palaukit, kai atsibundu ir nueinu pamyžt, jau randu smalaką jungiant kompą (mat ji žais simsus ar dar kažką darys). tuo metu aš dar pasivartau lovoj, pamaigau telefoną. kai atsibosta, atsikeliu ir nueinu paėst. gal dar apsirengiu šiek tiek. leidžiu nuobodžiai laiką ir kokią ketvirtą gaunu kompą, tai jau aš simsų lošiu. dar būna kad išvažiuojam prie ežero arba padedu gamint valgyt. žodžiu, pažaidžiu iki kokių septynių ir perleidžiu smalakui. ji lošia iki vienuoliktos... ir tada aš periimu, o tuo metu smalakas pasiruošia miegui, priedo pakloja man lovą. aš su pertraukom žaidžiu iki trijų arba keturių ryto, pradėjus švisti jungiu kompą off ir einu lovon. smalakas tuo metu miega... dažniausiai. aš maigau telefoną, kai atsibosta, einu vartytis kol užmigsiu. ir va taip... matyt net nebuvo įdomu jums, bet aš norėjau pasakyt ką aš veikiau ir kodėl neegzistavau pasaulyje. šiandien grįžau. lyg ir. nors matyt rytoj arba poryt vėl pas ją eisiu ir jau nežinia kada grįšiu. taip gaunas, kad kai pas ją nueinu, negrįžtu bent dviejoms dienoms.

taigi, norėjau rimtai pafilosofuot apie savo apgailėtinai susiklosčiusį gyvenimą, bet taip gavos, kad šūdas gavos. einu tumblr.

OH, p. s., visai buvau pamiršus ko čia atėjau. o gi norėjau pasakyt, kad there's no one that could save me. lietuviškai kažkaip ne taip skamba... viskas, grįžtu prie tumblr.

behind every beautiful thing, there’s some kind of pain

As I took another breath, I saw the three stars again. They were not calling to me; they were letting me go, leaving me to the black universe I had wandered for so many lifetimes. I drifted into the black, and it got brighter and brighter. It wasn’t black at all - it was blue. Warm, vibrant, brilliant blue…I floated into it with no fear at all.

kažkada aš buvau kitokia, bet panaši. buvau depresuota ir labai liūdna. labai. nekenčiau savęs taip smarkiai, kaip tik galima įsivaizduot. bjaurėjausi spoksodama į veidrodį. stovėdavau prieš tą atspindį minutėmis, tyrinėdavau save... ir kuo daugiau žiūrėdavau, tuo daugiau matydavau baisių, siaubingų ir negražių dalykų. nemylėjau savęs. per dienas skrajojau kažkur kitur, kuo toliau nuo realybės. niekas per daug nerūpėjo, viskas skaudino. tesinorėjo apsitraukti šarvais ir apsisaugoti nuo visko, nuo viso pasaulio, nuo visų žmonių. norėjau pabėgti. norėjau išnykti. norėjau užmiršti. praradau save. mano mintys klaidžiojo, buvau pasiklydusi ir pamesta savęs pačios. rodėsi, kad viskas prarasta ir viskas užmiršta. ir kad niekas nebegerai. kad viskas blogai. svarbiausia, nebuvo nė mažos prošvaistės, kad viskas pagerės. tais laikais daug verkdavau. ir gulėdavau lovoje. gulėdavau susiraičiusi po anklodėmis, paslėpusi šlykštų veidą ir raudodavau. dėl visko - kartu ir nieko. motina manė, kad sergu, kad man bloga. bet kaip jai pasakyt, kad mano kūnui su sveikata viskas gerai. tai vidus griūva, serga, pūliuoja ir kraujuoja. byrėjau dalimis.
nežinau, nepamenu kas mane privertė pabandyti viską pakeisti. galbūt vieną naktį tai suvokiau. galbūt rankose laikydama ašmenis, kurie turėjo perrėžti odą. galbūt tiesiog einant gatve. bet priverčiau, įsakiau sau pasikeisti. griežtai uždraudžiau sau save pjaustyt. įsakiau sau save mylėt tokią, kokia esu. įsakiau sau pasikeisti. įsakiau sau pamiršti liūdnas mintis. įsakiau sau šypsotis. išmečiau juodą nagų laką, palikau spintoje dulkėti juodus drabužius. įsakiau sau rengtis spalvotai. įsakiau sau nebeliūdėti. pasakiau sau "gana".

ir man iš tikrųjų gerai sekėsi. tikrai. tapau visiškai kitokia. na, gal nelabai, bet aš labai stengiausi. juokiausi ir šypsojausi net kai nederėjo. šypsojausi ir juokiausi kai kitiems buvo sunku, kai kiti buvo rimti, kai ir man reikėjo tokiai būti. nustojau verkti. pasakiau sau, kad tai šūdas, kad tai silpnavalių veikla. nes aš sau teigiau, kad esu stipri. kad aš pasveiksiu. paimsiu ir suklijuosu šūkes, kuriomis buvau pavirtusi.
dėl veidrodžio... išmokau žiūrėdama į jį savęs nebematyti. nebetyrinėjau savęs. apskritai, dar dabar stengiuosi į jį nežiūrėt. nes man bloga nuo atvaizdo. šito nepagydžiau. įdiegiau sau, kad man vienodai. kad man viskas px. kad aš dzinbudistė. ir kad manęs niekas nežeidžia, kad niekas negalės. tai aš daužysiu kitų širdis, maniškės niekas nepalies. būsiu lyg tolimas uostas nežinomoje saloje. ir man sekėsi. galbūt ir sekasi. aš čia - jūs galvojat. bet kartu esu toli. aš kalbu - jūs girdit. bet kalbu tik tai, ką noriu, kad girdėtumėt. ir dėl to ant manęs, tiesą sakant, pyksta, bet man nerūpi. ak, kiek jūs, net jūs, mano menko gyvenimėlio šnipai, nežinot. kiek aš netylėjus, kiek nepasakius... kiek jūs daug nežinot. tikrai neperdedu. gal ir norėčiau pasakyt... bet tada pagalvoju, koks skirtumas? tai nieko nepakeis. ir jums vis tiek nebus aktualu, nebus įdomu. nes jūs nedalyvaujat mano gyvenime, ne, deja. apgailestauju, kad taip užsidariau. bet šitaip daug lengviau. jaučiuosi saugesnė galvodama, kad turiu visas stiprias kortas rankoje, jums sumesdama silpnąsias. ne vien jums. visiems. jesus, kai pagalvoji... kas gi mane pažįsta? dabartinę mane. tokią, kokia esu. nuluptą, atsivėrusią, nuogą. niekas. o gi niekas. net tie žmonės, su kuriais bendrauju kiekvieną dieną - nepažįsta. mane pažinojo keli žmonės. bet mes keičiamės, ir kai pagalvoji... niekas nieko nepažįsta. nes niekas nemoka kalbėtis. niekas nemoka klausytis. niekas nemoka suprasti.
štai iki ko priėjau. nuo depresijos iki užsidarymo. izoliacija. man nerūpi. viskas atrodo taip komplikuota. todėl aš negalvoju. negalvokit ir jūs.

when the snows fall and the white winds blow, the lone wolf dies but the pack survives

The red string of fate
“According to the myth, the gods tie an invisible red string around the little finger of people who are destined to be soul mates and will one day marry each other.” It can get twisted and knotted... but it will never be broken.

hmmm... taigi vasara. pabėgau iš paskutinių pamokų, nors greičiau tai išėjau. tiesiog labai liūdėjau dėl visko ir dėl nieko, tvardžiausi ir panašiai. atsiskaičiau su vadovėliais, socialiniu lapu ir moviau namo kiek galėdama. dabar, atsigėrus pieno ir suvalgius sausainukų, vos vos geriau.

o mane, kaip visada, vėl kažkas graužia. šiandien - keli dalykai. bet tesinori... apie vieną pašnekėt. beje, jūs dar skaitot? nes man atrodo, kad ne. galbūt visai čia neberašysiu. rašyčiau į dienoraštį, bet matyt tingėsiu. žodžiu, nieko neberašysiu, niekam proto neknisiu, viskas su manimi ir taip bus gerai. ak, aš net negaliu atrašyti į jūsų visų trijų laiškus. negaliu ir viskas. noriu, bet neprisiverčiu... tiesiog... kažkas sugedo.


o apskritai man žadėjai tiek daug dalykų. dar net nespėjus pradėti minties, akys apsitvindė ašaromis. nes aš pykstu, nors nederėtų. nes jaučiuosi išduota, bet gal nederėtų irgi? žinai... tiek daug sakei man. tiek daug kūrei mūsų bendrą ateitį, kūriau ir aš. taip norėjau... taip troškau... mes visada apie tai kalbėdavom. o dabar aš nebežinau. supranti, kiekvieną kartą vis kas atsitikdavo. na taip, aš visiškai suprantu, kaip tau sunku ir panašiai, o aš atseit tokia turtinga, draugų turinti, viskuo aprūpinta ir bla bla bla... bet netgi tai nieko nereiškia, nes visos viltys... supranti... jos kas kartą buvo suplėšamos. po kiek laiko tu jas vėl surinkdavai, suklijuodavai, paduodavai man į rankas ir prisaikdindavai saugoti. o tada vėl tada pažadas virsdavo melu. ir viltis vėl krisdavo iš mano rankų. ir taip buvo tiek daug kartų... aš nebetikiu tavimi, supranti, saule? nebetikiu. aš tikrai labai labai labai norėčiau tikėti tavimi kaip ankščiau, norėčiau vėl matyti tave tokią, kaip pradžioje. tiesiog nebenorėjau kentėti. ir man sunku suprasti save, jausmus. ar aš ant tavęs pykstu? deja. ar nusivyliau? kiekvieną kartą. ar man liūdna? širdis plyšta.
lyg ir nederėtų pykti ar ne? galbūt dabar TU ant manęs supyksi. tiesiog viską supratau visai neseniai. tas suvokimas glūdėjo kažkur giliai. tu išdavei mane tiek kartų, kiek tik aš pajėgiau patikėti. žinau, tu nenorėjai. aš irgi. bet taip jau atsitiko. ir nieko čia nebepakeisi. aš pykstu ant tavęs, ir esu nusivylusi. tokia išduota, palikta. net nežinau, ar dar noriu tave pamatyt... aš bijau, kad vėl mane įskaudinsi. ir visiems kartoju, kad viskas px, kad man viskas dzin, bet po velnių... aišku, visi tiki. nes aš nepriekaištinga aktorė, patikėkit. savo kandumu ir šiurkščiomis (įžvalgiomis) pašaipomis priverčiu užsičiaupt visus. mano žvilgsnis nedraugiškas, bent jau man taip sakė. rodos, žiūrėdama į žmogų galvoju tik apie tai, koks jis idiotas. nors aš to net nenoriu. bet mes ne apie tai. dabar tu kvieti mane pas save. gerai, nori mane pamatyti. nežinau, ką tu galvoji. ar man šilta ar šalta. abu. žinai, toks savanaudiškas kirminas mane graužia. "o kodėl AŠ turėčiau kažkur važiuot, jeigu ji tiek kartų man melavo ir netesėjo duoto žodžio?" nagi, kodėl? kaip žinot tą posakį... dantis už dantį, akis už akį. kaip tu man, taip aš tau. pagalvosi, kad neteisinga. aš irgi taip galvoju. ir nieko negaliu padaryti. pykstu. pykstu, nes liūdžiu. pykstu, nes melavai. pykstu, nes elgiesi kaip niekur nieko. o tiksliau niekaip elgiesi. aš irgi. bjauri. va kas esu. charakteriu. apie išvaizdą dabar neverta kalbėt. tiesiog... man skauda. o tu pasidavei.

she says she doesn't care, but her eyes tell a different story

I'm not good at expressing my feelings, so I keep everything bottled inside. Half the time, I want to tell someone what I'm feeling, but I don't even know how to describe it... so I stay quiet.

okey, savaitgalis buvo labai geras, tik grįžau mirtinai privargusi, o nuo to nuovargio darosi sušikta nuotaika. nuo vakar laiką praleidau prie ežero draugės sodyboje, kurioje šventėm jos gimtadienį. plaukiojom valtimi po ežerą šiek tiek, bet bangos buvo labai aršios, tai labai neplaukėm toli. kalbėjom įvairius dalykus, kažką darėm ir panašiai. tada naktį jau ėjom į pirtį, iš jos kaip pasiutusios bėgom į ežerą, ten susipjausčiau koją į kriaukles ir netyčia palikau kraujo žymes visur ant grindų, kur tik ėjau. tik vėliau pajaučiau, kad kažkas tai ten man skauda. žodžiu, maudymosi sezoną atidariau, to patvirtinimui lėkiau dar kartą su kroksais į vandenį, haha. dar klausėmės tuo metu eurovizijos per radiją, mat ten nėra elektros, per akumuliatorių kažkaip ten viskas sudirbta. mmm, paklausę eurovizijos ėjom miegot, kaip keista, bet lūžau pirmoji. iš tikrųjų, man buvo nuobodžios kitų merginų kalbos ir neturėjau nė ką pasakyt. tiksliau, tylėjau, nes viskas, ką norėjau sakyt buvo kandūs, ironiški ir sarkastiški žodžiai, pastabos ar pašaipos. labiausiai stumt norėjos, kai apie bernus šnekėjo, ypač viena taip reiškės... tarsi viską žinotų, tik netyčia berno neturėjus. ir šiaip aš ten vienintelė patirties turėjus. žodžiu. o taip tai aš dar va iki dabar galvoju apie vieną tokį dalyką, kurį darėm. apie kiekvieną merginą reikėjo pasakyt jos pliusus ir minusus. kiekviena turėjo pasakyt. žodžiu. tai aš ten prisiklausiau visokių pievų ir įdomių dalykų, o kai jau mano eilė atėėėjooo...
nu gerai, labai ko nors naujo neišgirdau šiaip. be to, kad gražiai rengiuosi, esu "faina", linksma ir nebeatsimenu kokia, dar išgirdau, kad esu savanaudiška, kandi, stumianti, pigi, pasikėlus ir galvojanti tik apie save, atrodanti taip, tarsi galėčiau išduot žmogų tą pačią akimirką ir kažkas dar ten, dabar taip iš oro nepamenu. nu šiaip jau dėl beveik visko pritariu, tik nelabai supratau kas ten per velnias su tuo pigumu. nors kai paaiškino, tai aš taip gana visai save atpažinau. žodžiu, dar pasakė, kad durna esu dėl tos matkės ir nerimta, o jeigu rimtai pašnekėčiau kada nors, tai manęs, ko gero, daug kas paklausytų. ir dar aš tinginė. ak, dar liepė pasipudruot, nes "labai rėžia akį raudoni žandai". galėčiau kad ir cemento užsikraut ant tų skruostų ir švytėtų bjauri oda vis tiek. tai va, nors aš draugė, bet kartu esu kaip priešas. sakė viena, kad kartais su manim bijo pasilikt vienu du, nes nežino ką sakyt, kad aš neišjuokčiau ir nepašiepčiau, kad visada pagalvoja apie ką reiks su manim kalbėt. ehem, išvadas galit daryt pačios. ypač labiausiai kreipiau dėmesį į vieną mergą, kurios aš nelabai pažįstu, jinai manęs irgi. nes pažįstami tai pažįstami, jie gal jau susitaikę, pripratę, žino mane. bet nepažįstamas žmogus tau pasakys, kaip jam atrodai iš šalies žiūrint. tai va, aš pigi pasikėlus kalė, kuriai reikia gyvent miškuose. aišku, jinai labai gražiai visą tai pasakė, mes visos ten gražiai viena ant kitos sustūmėm. ale. miškan man, kad vilkai sukandžiotų.

o ryte miegojau ilgiausiai, tiksliau, nemiegojau, bet labai norėjau ir stengiaus miegot, tik nieko neišėjo, o tada pavalgiau, su viena drauge perplaukėm ežerą nuo vieno kranto ir atgal, tai gal virš dviejų ar trijų kilų irklavom. skaičiau dar knygą, valgiau daug skanumynų, ėjau su maudymke dar šiek tiek pasituršlent į vandenį, įsirausus į miegmaišį beveik nesiskyriau vėliau su juo, lindėjau jame ir šokinėjau/ropojau su juo... ir panašiai. ir dabar namie jau sėdžiu kažkur apie valandą ir daugiau.

(kalė)