if you don't stand for something, you'll fall for anything

Šiandien mes klaidžiotume gimtosiose jaunystės vietose kaip turistai. Mes sudegėme faktų ugnyje, mes mokame atskirti daiktus tik kaip pirkliai ir suprantame neišvengiamumą kaip mėsininkai. Mes jau nebe tie nerūpestingi berniokai, mes pasidarėmė baisiai abejingi. Galbūt mes ten grįšime; bet ar gyvensime?

Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai, mes esame šiurkštūs ir liūdni, ir paviršutiniški – aš manau, kad mes pražuvę.

pakeičiau šabloną. jeigu nekliedžiu, jau eina treti meti kaip pildau šį blogą. taip keista tai suvokti. tiek daug laiko praėjo, du metai, bet atrodo, kad tik vakar buvo tas ir anas... na o kai kurių dalykų jau nepamenu. kažką norėjau parašyt čia, bet viską pamiršau. gyvenu neblogai, nors stengiuosi negalvoti kaip šūdinai.

the last enemy that shall be destroyed is death

Dumbledore watched her fly away, and as her silvery glow faded he turned back to Snape, and his eyes were full of tears.
- After all this time?
- Always, - said Snape.

gaila, kad mūsų karta truputį per jauna hariui poteriui. išleidus knygą, mes dar buvom lopšinukai su gražiais meškiukais ir minkštom lovelėm. ir nors ilgai viskas vyko, o paskutinis filmas pasaulį pamatė jau prieš du metus, harį poterį turbūt žino visi. savo vaikams skaitysiu šias knygas ir rodysiu filmus, pabandysiu juos priversti pamilti poterio šventuosius raštus. ir man taip gaila, kad kai atradau poterį, viskas jau baigėsi. nebuvo to pasiutėliško naujų serijų išleidimo, nebuvo to nekantraus filmų ir knygų laikimo, su draugais valandų valandas neplepėjome apie harį poterį, nežaidėm su homemade gamybos burtų lazdelėmis ir nešūkčiojome puikiai įsimintų burtažodžių, nesisvaidėme "merlino kelnės!" vietoj "o dieve!", neužaugome. pavydžiu tiems, kurie užaugo kartu su hariu poteriu, kuris jiems buvo virtęs didvyriu, autoritetu, gera pasaka, gera knyga, trokštamu fantazijų nuotykiu. galbūt būtume buvę visai kitokie žmonės. galbūt drąsesni, galbūt nebijantys pasireikšti, nebijantys siekti svajonių. aš jau užaugau nebe burtų ir magijos pasaulyje, o vampyrų ir vilkolakių industrijoje, tai vampyrai man smegenis išmušė ir apie twailaitą galėjau kalbėti valandų valandas, filmus ir knyga skaityti bet žiūrėti dar ir dar kartą, cituoti atmintinai ir ko tik nedaryti. gal dėl to esu tokia trenkta, neambicinga ir tingi, galva pramušta šlamštu ir man iš ausų auga kaminai, o akys aptrauktos surūgusio pieno plėvele, tarp šonkaulių prismigę ilčių, panagės pilnos mėsos, o smegenų vietoje raitosi gyvačiokai.
dabar 6.40 ryto, o aš kaip vampyrė siurbiu energijos šaltinį - arbatą ir galvoju ar man reiktų eiti miegoti. kartais man įdomu į save pažvelgti iš šono ir šaltomis, ciniškomis minčių dozėmis paleisti save ir padiskutuoti koks mano gyvenimas bus užaugus. nesu ambicinga, esu tingi, tad nesitikiu, kad būsiu karjeros žmogus, greičiausiai dirbsiu nelabai gerai apmokomą darbą, kuris man visai nepatiks. kadangi niekuo nesu ypatinga, o turiu aš omeny grožį, tai man klius ne itin išvaizdus vyras, galbūt rūkalius arba alkoholikas, o gal ir viena ir kita, pagriebtas kaip paskutinė viltis. neišprusęs ir niekada manęs nesuprasiantis. tikrai turėsiu du vaikus, gal tris, o jeigu finansai ir noras duos, gal netgi keturis. žinau, kad pirmą popinsiu jau gimdoje, skaitysiu įvairias knygas, leisiu klausytis mocarto ir kalbėsiuosi, tada jau pagimdytą bandysiu padaryti vunderkindą, stropų ir gerą, stengdamasi išvengti klaidos, kurią padarė mano tėvai su manimi. turėsiu galvą ant pečių, kuri norės keliauti po pasaulį, tiek tikrą, tiek savo sukurtą, bet mane sulaikys viskas ir aš pati, dėl to kankinsiuosi ir merdėsiu, o mano asmenybė taps nyki ir pilka. pagimdžiusi tapsiu stora ir lašiniuota, o ryžto ir kantrybės numesti svoriui neturėsiu. visas mano gyvenimas bus neįsimintinas, vidutiniškas ir nevertas būti įamžintu. būsiu tik dar viena skruzdė skruzdėlyne, vykdangi motinėlės įsakymus, o tada numirusi kažkur taip dulkių ir žemių, mane suskaidys ir aš tapsiu niekas. vidutinybė. masė. kuo labiau suaugi, tuo labiau pradedi suprasti savo ribas. galėčiau dar pasakyti, kad patys tas ribas sau ir užsikeliam ant nugaros, bet žmonėms daug lengviau kažką apkaltinti, kad ir pavyzdžiui valdžią, socialines normas, kurios tave nebyliai skatina elgtis, galvoti, rengtis ir gyventi kaip ir visi kiti, dar ir tėvus, likimą, mūsų ir kitų primestas pareigas ir įsipareigojimus. ak, gyvenime. su pliušiniu triušiu vienoje rankoje ir su buteliuku pieno kitoje, gyventi atrodė paprasta ir įdomu. kuo daugiau pradedi mąstyti, tuo baisiau darosi. gimsti ir tampi įkalintu. tave uždaro į taisyklių, normų ir pareigų narvą, tau tik ir kalama į galvą nuo pat mažumės kitų norai ir troškimai tave paversti doru piliečiu, tai yra, aukšti pažymiai, puikus universitetas, gerai apmokomas darbas (ir tikrai ne narkotikų prekeivio, kino žvaigždės ar profesionalaus skeiterio), gražūs namai, brangi mašina, burelis prižiūrimų ir paklusnių vaikelių, padori pensija... kas tai? kas visa tai? kokia šių dalykų prasmė? negalėčiau patikėti, jeigu pasakytumėt, kad niekad negalvojot apie kažką kito - laisvo, prieštaraujančio jūsų mielų tėvelių norams, prieštaraujančio visuomenės normoms. "padorūs" žmonės niekada nelaikys kito žmogaus padoriu piliečiu, jeigu jis gyvens klajūno gyvenimą, miegos pigiuose moteliuose, dirbs šen bei ten pasimėtančius darbus, rengsis senais, nutampytais drabužiais ir neturės kostiumo bei odinių nupoliruotų batų, atsiduodančių laku. nežinau, ką aš norėjau pasakyti visuo šituo, nežinau kaip nuo hario poterio atklydau iki viso šito. ir man visiškai vienodai. 7.02 ryto, einu miegoti.

live as a monster or die as a good man

Quit weeping and help him walk into the arms of death. You gave him life, now help him live in death.

nuostabu ir skausminga, kaip žmogus gali pasinerti į išgalvotą pasaulį. kaip šypsosi ir viduj džiaugiasi su tais veikėjais ir kaip liūdi bei verkia, jeigu išgalvotus veikėjus ištinka kas nors blogo. kalbu apie knygas. apie kiekvieną pasaulį, sukurtą vaizduotės ir fantazijų, gražių svajonių, sunkių gyvenimo smūgių. kaip kiekviena knyga turi kažką savotiško, kažką savo, kaip kiekvienas puslapis kvepia ir kviečia patirti istoriją. ir žmogus net nepajunti, kaip įsitrauki, tarsi sūkurys įtraukia, bet nesigaili. tik perskaitęs paskutinį sakinį verti knygą iš naujo, kad galėtum dar bent kelias minutes pabūti tame stebuklingame pasaulyje, nenori išeiti, nenori palikti. daug knygų mane taip įtraukė. šimtus kartų pamiršau realybę, šimtus kartų juokiausi ir šypsojausi, o sieloje buvo gera, skaitant sakinius. šimtus kartų širdį užgulė tarsi akmuo, o gerklę tarsi replėmis veržė, kaip buvo sunku ir baisu viską skaityti, kaip gedėjai ir verkei kartu su to pasaulio veikėjais.

taigi mane šį kartą iš pat sielos pamatų sukretė hario poterio knygos. šį kartą - Dumbuldoro mirtis. nelabai randu žodžių kaip išreikšti jausmus, kurie mane užklupo, suvokus, kas nutiko. kad sneipas nužudė... su avada kedavra kerais. iš tiesų, negalėjau patikėti. skaičiau ir raminau save, kad Dumbuldoras negali mirti, galbūt jis apsisaugojo kokiais skydiniais kerais arba pradingo su fokso pagalba... ir kaip man sunku pasidarė suvokus, kad nieko panašaus neįvyko. gedėjau ir gedžiu. pradėčiau skaityti paskutiniają poterio knygą, bet jaučiu, kad dar nesu pasiruošusi. dar mintyse neatsisveikinau su Dumbuldoru, dar negaliu. dar negaliu.

we invented the thing called fear

‘Cause sometimes angels hide their wings
An’ the Devil’s dressed like a lamb.

nusprendžiau, kad tokią dieną kaip ši reikia paminėti. taigi pasakosiu sau.

pirma, naktį niekaip negalėjau užmigti. du kartus bandžiau, voliojausi, nerimau ir neužmigau. pagrinde skaičiau poterį. septintą ryte nusprendžiau, kad miegą galiu pamiršti, nes vienuoliktą susitikimas su daktare. žodžiu, susiruošėm su motina, su taksi nuvažiavom, sulaukėm savo eilės ir tada prasidėjo... mama skundė, kad mėsos nevalgau, ale nei žuvies. tai mane tada svėrė. ūgį matavo. nebuvo prie ko prikibt. tada prikibo prie šviesios odos. bet mano oda visada buvo balta. taigi. tada lipome laiptais iki penkto aukšto atiduoti šlapimo tyrimams. visai atsipūtus vaikščiojau, susierzinus, kad reikia trintis čia. tada motina pašaukė, aš atėjau. nu ir prasidėjo... įstūmė mane kabinetan, nes aš, aišku, bandžiau pabėgt. rimtai. tas kabinetas, kaip jau spėjau suvokt kažkuria smegenų dalimi, buvo skirtas kraujui paimt. įstumta užuodžiau tokį vos jaučiamą kraujo kvapą, tokį metalinį... nežinau, kas atsitiko, nes aš savo kūno jau nebevaldžiau, o mano smegenys išmetė visišką errorą. pradėjau kvėpuot taip tankiai ir nevaldomai, tarsi nubėgus daug kilometrų, o ašaros pabiro man net nesuvokus. pamenu, pasodino į kėdę. moteris kažką kalbėjo. kažką apie skausmą. klausė, ar bijau, bet negalėjau atsakyt. žinojau, kad beveik neskaudės. aš bijau adatų. nelabai prisimenu kaip rankovė atsiraitojo virš alkūnės. motina žiūrėjo nustebusi ir beveik pašaipiai klausinėjo, ko čia žliumbiu. kai pradėjo imti kažkokį raištį ir vatą, nusisukau. stengiausi nesipurtyti, nors buvo sunku, kai nuo raudos taip purčiaus, bet vien mintis, kad gali nepataikyt ir skaudėt labiau nei įprasta arba ta adata makaliotis mano mėsoje, privertė susigriebti. įdūrė. skaudėjo. stengiausi nejudėti. kažkas kalbėjo, o tada išgirdau sakant, kad laikyčiau ištiestą ranką ir prispaustą vatą kokias penkias minutes. mamai teko valyt nubėgusį tušą, nes negalėjau paleist rankos. tada išėjom. ėjom miestu. ranką vis dar maudžia. nupirko žieminius batus, sijoną, liemenuką, kelnaičių, pasiėmiau paskutines dvi hario poterio knygas. parvažiavus namo nelabai pamenu ką dariau. žinau, kad buvo kažkur po dviejų, tada atsikėliau kažkur šeštą, nes rašė eglė, buvo atėjusi pas mane. pažiūrėjom bafę, pasivoliojom kartu lovoj ir ji išėjo. atrašiau į postą. ir dabar baigiu šį įrašą.

i can’t stand it to think my life is going so fast and i’m not really living it

There are so many moments to remember, and sometimes I think that maybe we're not really people at all. Maybe moments are what we are.
Moments of weakness, of strength.
Moments of rescue, of everything.
I see people walking through the city and wonder where they've been, and what the moments of their lives have done to them. If they're anything like me, their moments have held them up and shot them down.
Sometimes I just survive.
But sometimes I stand on the rooftop of my existence, arms stretched out, begging for more.

kur dingo rugsėjis? spalis? lapkritis? gruodis...? pasaulio pabaigos nebuvo, o gaila. visai norėčiau. mama vakar grįžo, parvežė daug daug šokolado, lauktuvių, o šiandien visą dieną tvarkėsi ir kartojo: "kaip tu galėjai kažką valyt, jeigu viskas apšikta kaip pas senas bobas?" i tried. bet šiaip viskas atrodo taip pat, tarsi keturių mėnesių net nebuvę. tik švariau. kodėl nebemoku protingai pašnekėt... nebemoku kurt eilėraščių, nebemoku rašyt, tik rpg postus, bet ir tie man kažkaip sunkiai... labai džiaugiuosi, jeigu per savaitę bent du kartus sugebu atrašyt. skaitau hario poterio knygą, pasiėmiau 2-5 dalis, dar turiu vieną ploną knygą "svetimas" ir iš marienės šiandien gavau "kaulų ir dūmų dukterį". taigi, atostogas praleisiu skaitydama. ir valgydama daug šokolado. ir storėdama. gal kada nors nufotkinsiu visus daiktus ir parodysiu, ką atvežė. o gal reiktų dabar, nes šokoladas vis mažėja ir mažėja... heh.

Q: ar jums būtų įdomu, jeigu sukurčiau kokį blogą/tumblr ir kelčiau tenai peržiūrėtus filmus ir knygas? galėčiau patarti, žiūrėt ar nežiūrėt, jeigu tik domina... na va šiaip taip.