we are linked by blood, and blood is memory without language

Ar meilė manoji
šventai žvelgia tik vienon pusėn
ir visai nesidairo aplink?
Veikiau ji kaip pievų žolė
visaip blaškoma vėjų.

ak, seniai seniai čia berašiau. ar pasiilgot? gal nepasigedot apskritai? o aš jūsų pasigedau. kodėl nerašiau? kodėl rašau dabar? gyvenimas vis viena toks pat.
vakar grįžau iš kaimo. pasiilgau namų, savo lovos, savo kompo, mamos maisto. o juk greitai visai teks atsisakyti šito, išskrisiu iš namų lizdo, išskleisiu sparnus ir pakilsiu į pasaulį, ieškodama savo vietos jame. ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.

na kaip gi nepasigirti ir nepasidalinti įspūdžiais savo pirmuoju festivaliu. devilstone. pirmasis ir nelegalus. nelegalus tuo, kad nepirkom jokių bilietų. nemokėjom šimto litų. įvarėm nemokamai. ir buvo FUCKING GREAT. dabar norisi važiuoti į tokius festivalius visada. kitą vasarą stengsiuos savo tokį norą pildyti. neįmanoma atpasakot tos atmosferos, kurioje gyvenau dvi paras. neįmanoma atkurti to, ką mačiau, ką girdėjau. o muzika... tokia garsi, tokia gera, buvo taip keista paryčiais grįžti namo, tokioje tyloje, spengiančioje ir, rodos, netinkamoje. dar gulint lovoje atrodė, kad aš vis dar ten. atrodė, kad jeigu atsimerksiu - viskas prieš akis. žmonės, kvapai, muzika, kalbos, lietus, viskas čia pat. gaila, kad baigėsi. gerai, kad yra kiti metai. ir dar kiti. tik laukti taip ilgai...
ak, o egzus išlaikiau 8 ir 4. toks didelis skaičius tas aštuoni... niekaip negalvojau, kad pavyks tokiam aukštam išlaikyti. o ką dabar veiksiu? be savo šventosios, be paplūdimio, be kelionių, be festivalių, be gyvos muzikos, be tų draugų, kurie liko visur kitur, bet ne čia. my perfect weekend. idk. gonna die.

Q: ką veikiat likusią vasarą?

i’m the broken boy soldier and i’ll never get older

Every reader knows the feeling. You are walking through a bookstore, completely overwhelmed. There is so much to read. Covers and titles taunt you from the shelves, all clamoring for your attention — and your wallet. Some books you have heard of. Others leap out at you for the first time. That is when the daydream kicks in: what if I could just take anything I wanted?

rytoj lietuvių egzaminas. ar aš jam mokiausi? ne. galbūt dar pasimokysiu. bet tada klausiu savęs: "o kam?" ką tas geresnis pažymis įrodys? kad aš labai protinga? kad man sekasi lietuvių kalba? kad moku per paskutinę akimirką viską iškalti? tai vis visuomenės požiūris į tave. blogai mokaisi, vadinasi, esi kvailys. jeigu mokaisi gerai, vadinasi, suaugusieji į tave žiūrės kaip į potencialiai gerą darbo jėgą, darbininką. ko mūsų moko mokykla? sumeta visokių charakterių žmones į vieną krūvą, kur aiškiai išsidėsto hierarchiniai sluoksniai, neduok die būsi dugne. galimybė priešgyniauti prieš mokytojų neteisybę - neįmanoma. mokytojų žodis yra šventas, neabejotinas. net gi ir žeminimas, smukdymas, rėkimas - šventa. juk mokytojai yra mūsų autoritetas. nevalia jiems sakyti tiesą, kuri nepatiks, ar ne? bet mums galima badyti kiekvieną klaidą, kurią padarom, nesvarbu, netyčia ar tyčia. iš mūsų augina darbo jėgą. per kvailus, kad priešintųsi, kitaip sakant, priklausytų bandai, bet pakankamai protingus, kad sugebėtume atlikti savo ateities darbus tinkamai. nematau prasmės kam mokytis. rodos, anokia problema, paimi ir išeini po šitų egzaminų. bet vėl gi. darbdavys, atsivertęs mano cv, pamatys, kad baigiau dešimt klasių, be jokio profesinio išsilavinimo, be jokio aukštesnio išsilavinimo. mane priims į darbą? ne, antrą kart nebepažiūrės į mano pusę. uždės etiketę "kvaila". nesvarbu kokia mano patirtis, koks mano žinių bagažas, koks mano požiūris į pasaulį. kvaila, tinginė, be ateities. o kas tą "be ateities" sukuria, jeigu ne visuomenės normos? normalus ir geras žmogus turėtų gerai mokytis, baigti universitetą/kolegiją, gauti padorų darbą, nusipirkti mašiną, namą, susirasti tokį pat padorų partnerį, susituokti, susilaukti vaikų, dirbti iki pensijos, mirti. ciklas, kuris kartojasi ir kartojasi, nes jis yra priimtinas. bet o jeigu ne? o jeigu aš noriu kitaip. jeigu man nepriimtina, jeigu nenoriu šitaip visą gyvenimą.
bet juk niekas neateis man į pagalbą, ar ne? viską turėsiu padaryti pati, arba visą likusį gyvenimą gailėtis.
rytoj einu laikyti egzamino, kurį sugalvojo valdžia.

a long time ago in a galaxy far far away

There... is good in him. I know there is... still...

taiva, seniai čia rašiau. paršliaužiau namo su savim pašnekėt, nes žliumbiau ir ieškodama citatų vos nežliumbiu again. pažėjau star wars paskutinę dalį. galvojau, kad verksiu, nu bet kad šitaip... raudojau ir net sunku žiūrėt buvo pro visas tas ašaras, gal tikiuos motin negirdėjo. dabar bloga man. ne vien emociškai, bet ir fiziškai. bloga. skauda. nežinau ką blemba rašyt. norėjau sau paminėt dieną.

the fallen angel believes in the beauty of the darkness

I say, ‘I am fat.’ He says, ‘No, you are beautiful.’ I wonder why I cannot be both.

turbūt rašau čia tik todėl, kad bandau vengti ir tempti laiką iki kol reiks prisėst prie istorijos ir pasidaryt kvailą šperą ir nuėjus į klasę tikėtis geriausio. galima sakyt, esu milžiniška optimistė, kai reikalai pasisuka prie mokslo. juk reikia būt dideliu optimistu. nueiti į klasę ir manyti, kad viskas išeis gerai, kai neįdėjai pastangų. kartais, aišku, nepasiseka. pvz pirmą kart gyvenime gavau kuolą. nors buvau gavus ir nulį. taip, nulį. tad turbūt ne toks jau ir rekordas. penktadienį buvo atvažiavę žmonės iš vilniaus ir rengė įdomias pamokėles. buvau dvejose iš trijų. vienoje rodė kaip padaro visokius smygolus, šrekus ir avatarus ir tada parodė kamerą, kuri per sekundę užfiksuoja iki 700 000 kadrų. buvo įdomu pažiūrėti kaip kamuolys atsitrenkia į vandenį, panyra, išnyra, kreiva vandens gija niekad nepalieka kamuolio, šis atsimuša į vandenį, vėl kyla ir taip kol tiesiog lieka plaukioti. ką tik pagooglinau "kaip išmokti švilpti su pirštais". geriau sekėsi bandyti švilpti be pamokėlių.

life is too short to focus on things you don’t like

Tell me, Son of the Winter
What are your dreams about?
What are your lonely nights made of?

17.

best party ever.

***

šiaip tai liūdna. jau dvi savaites gal beveik. atrodo, kad gimtadienis buvo prieš šimtus metų, nes dienos šliaužia kaip savaitės, kaip mėnesiai, kaip amžiai. ir rodos, kad gal šiandien jau penktadienis, bet dar ne. ir taip laukiu tų savaitgalių, dienos šliaužia ir nepraeina... ir beveik meldžiu, kad praeitų. negera kažkaip. nežinia kodėl. nemiegu. arba einu miegot paryčiais. arba visai normaliu laiku, bet dieną grįžusi beveik visada krentu atgal į lovą ir miegu... iki nakties.

***

trečią kartą bandau parašyt įrašą. kaip matot, kažkaip neitin sekasi. gal todėl, kad tingiu. nes esu tinginė. gal todėl, kad nėra jėgų. nes pavargstu. gal todėl, kad nesinori. nes žodžių visada per mažai. o šiaip dviejų savaičių depresija lyg ir aprimo, grįžau į apatijos liūną, kas yra gerai. nepatiko man liūdėt. perskaičiau visas eragono knygas, kurių yra keturios. nuostabios knygos. visgi kruvinom ašarom raudojau paskaičiusi trečią knygą... eh... vis dar liūdna. "negedėk manęs"... krč.
vakar gavau 10 iš lt, nors visdar neitin suprantu kokiu būdu. nieko tokio, rytoj rašom ir gausiu mažai, nes nieko nesimokiau kaip ir vakar. šiandien buvo kažkoks susirinkimas aktų salėj vakare, tai miegojau. kalbėjo apie profesijas, dalykų pasirinkimą. draugė sakė šiaip nieko. ak, beje, su pavasariu. pagaliau šilta. jau galvoju, kad reikia apsireikšt mokykloj kaip indėnei. nors dar rytais šalta man, tai dar pavaikščiosiu šiltai apsirengusi. o tada... ak, pagaliau. o ir vasaros kaip siaubingai laukiu. prisižadėjau vos ne nuvažiuot į vilnių, kauną ir alytų (palangon priimsi, Skaiste?), tai nežinau kaip čia bus. nesu labai daug pinigų susitaupius... ir lagaminą žadu tokioms progoms pirkti, o ir buvau šiandien parduotuvėj ir mačiau... gražių dalykų. visgi bus sunku. bet reikia. noriu. šūdas būtų išgyvent dar vieną tokią prastą vasarą kaip praeita. ir štai pagaliau išraičiau pakankamo padorumo įrašą.