you asked for death so i am no longer your murderer

Hello my old heart, how have you been?
Are you still there inside my chest?
I’ve been so worried, you’ve been so still
barely beating at all.

įsivaizduok, kad siaubingai bijai aukščio. net ir visai neaukšto, gal tarkim tiesiog užsikabarojus ant traktoriaus stogo ir pažvelgus į viską iš to kelių metrų aukščio, tau pasidaro silpna.
dabar įsivaizduok, kad stovi ant eifelio bokšto viršūnės. tu vis dar bijai aukščio, mirtinai. tavo kūnas tau rėkia, kad jam baisu, kad greičiau nuliptum ir atsistotum ant tvirtos žemės. bet tu negali. tu turi šokti. paimti ir nušokti. visi nematomi balsai, nuoširdūs ir geri, sako, kad liksi gyvas. bet tu negali. tu netiki. nori kuo grečiau nulipti ir daugiau niekada čia nebegrįžti. bet vistiek paimi ir nušoki. vėjui beplakant tavo plaukus ir drabužius, žemei artėjant beprotiškai greitai, tau išdygsta sparnai. ak, viltis! gal balsai sakė tiesą! bet tavo sparnai neveikia. nesugebi jų ištiesti, nesugebi jais sumosuoti. tik dar greičiau krenti į pražūtį. bijai siaubingai. nanosekundės lekia pro tave, ašaros greitai dingsta, nušluojamos vėjo.
kai paslikas guli ant grindinio, negali patikėti, kad likai gyvas. bet kažkaip likai. nors tikrai tikėjai, kad mirsi. bet tavyje jau kažkas pasikeitę, kažkas atimta. kažkas sulūžę. sparnai bereikalingi kybo tau už nugaros. nušokai manydamas, kad mirsi. išdygus sparnams manei, kad dar gyvensi. jiems nesuveikus, mirtis pribloškė tave savo didybe. o gulėdamas ant žemės nebesupranti - kodėl.

itin panašiai bijau adatų.
iškvietė greitąją. patikrino. ištraukė tą daiktą su adata. aš atsiguliau. o kas man daugiau daryti? juk gal mirsiu, jei ne šita vaistų ampulė. tai gerieji balsai mane guodė, kad viskas bus gerai. mano kūnas reagavo be mano sutikimo. kojos trūkčiojo, oda pašiurpo. bet aš lyg ir dar nesuvokiau, kas su manim daroma. o kai viskas baigėsi ir visi išėjo, palikę mane tenai gulėti, tiesa pribloškė - ištvėriau. nė nepajutau kaip ašaros pradėjo riedėti, susigerdamos į plaukus ir patalus, kuriuose bandžiau pasislėpti.
tai kas, kad gyvensiu. vistiek ta adata iš manęs kažką atėmė. ir jokie sparnai negalėjo padėti, nes buvau prirakinta savęs pačios. būčiau negalėjusi ištverti minties, kad su adata savo kūne pašokčiau ir priešinčiaui. kad pačiai būtų reikėję ją išsitraukti, kaip būtų skaudėję. daugiau emociškai, negu fiziškai.
gulėjau ir nieko negalėjau padaryti.
vis dar jaučiu tą metalinį daiktą, skrodžiantį mano kūną.

terrified of whats inside, he crawls like a worm from a bird

His heart was full of depth,
but he chose to let it hide
and masked his pain with pills
and smokes and jokes and lies.

kaip beveik niekas šiam pasauly nežino, tai grįžo mano tėvas. jeigu nežinojot, kad jis buvo išvažiavęs, o tai itin galimas daiktas, nes aš pati sužinojau tik kažkada po kelių savaičių, anas dirbo vokietijoj. tikiuos pridirbo pinigų, kad jau susimąstė grįžt. aišku gi, kad pripirko glėbį šokoladų ir kažkokių kvailų sąsiuvinių aplankų, surely knows what i lykeee.
šiaip iš esmės norėjau ateit čia parašyt apie vieną liūdną dalyką, kuris taip jau išėjo, kad man egzistavo prieš akis, o aš tik dabar tesusivokiau. bet dabar suprantu ir tai, kad nėra prasmės. kam čia skųstis neišvengiamais dalykais, su kuriais užaugau? neverta. neverta rašyt. neverta sakyt. ate.

we are linked by blood, and blood is memory without language

Ar meilė manoji
šventai žvelgia tik vienon pusėn
ir visai nesidairo aplink?
Veikiau ji kaip pievų žolė
visaip blaškoma vėjų.

ak, seniai seniai čia berašiau. ar pasiilgot? gal nepasigedot apskritai? o aš jūsų pasigedau. kodėl nerašiau? kodėl rašau dabar? gyvenimas vis viena toks pat.
vakar grįžau iš kaimo. pasiilgau namų, savo lovos, savo kompo, mamos maisto. o juk greitai visai teks atsisakyti šito, išskrisiu iš namų lizdo, išskleisiu sparnus ir pakilsiu į pasaulį, ieškodama savo vietos jame. ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.

na kaip gi nepasigirti ir nepasidalinti įspūdžiais savo pirmuoju festivaliu. devilstone. pirmasis ir nelegalus. nelegalus tuo, kad nepirkom jokių bilietų. nemokėjom šimto litų. įvarėm nemokamai. ir buvo FUCKING GREAT. dabar norisi važiuoti į tokius festivalius visada. kitą vasarą stengsiuos savo tokį norą pildyti. neįmanoma atpasakot tos atmosferos, kurioje gyvenau dvi paras. neįmanoma atkurti to, ką mačiau, ką girdėjau. o muzika... tokia garsi, tokia gera, buvo taip keista paryčiais grįžti namo, tokioje tyloje, spengiančioje ir, rodos, netinkamoje. dar gulint lovoje atrodė, kad aš vis dar ten. atrodė, kad jeigu atsimerksiu - viskas prieš akis. žmonės, kvapai, muzika, kalbos, lietus, viskas čia pat. gaila, kad baigėsi. gerai, kad yra kiti metai. ir dar kiti. tik laukti taip ilgai...
ak, o egzus išlaikiau 8 ir 4. toks didelis skaičius tas aštuoni... niekaip negalvojau, kad pavyks tokiam aukštam išlaikyti. o ką dabar veiksiu? be savo šventosios, be paplūdimio, be kelionių, be festivalių, be gyvos muzikos, be tų draugų, kurie liko visur kitur, bet ne čia. my perfect weekend. idk. gonna die.

Q: ką veikiat likusią vasarą?

i’m the broken boy soldier and i’ll never get older

Every reader knows the feeling. You are walking through a bookstore, completely overwhelmed. There is so much to read. Covers and titles taunt you from the shelves, all clamoring for your attention — and your wallet. Some books you have heard of. Others leap out at you for the first time. That is when the daydream kicks in: what if I could just take anything I wanted?

rytoj lietuvių egzaminas. ar aš jam mokiausi? ne. galbūt dar pasimokysiu. bet tada klausiu savęs: "o kam?" ką tas geresnis pažymis įrodys? kad aš labai protinga? kad man sekasi lietuvių kalba? kad moku per paskutinę akimirką viską iškalti? tai vis visuomenės požiūris į tave. blogai mokaisi, vadinasi, esi kvailys. jeigu mokaisi gerai, vadinasi, suaugusieji į tave žiūrės kaip į potencialiai gerą darbo jėgą, darbininką. ko mūsų moko mokykla? sumeta visokių charakterių žmones į vieną krūvą, kur aiškiai išsidėsto hierarchiniai sluoksniai, neduok die būsi dugne. galimybė priešgyniauti prieš mokytojų neteisybę - neįmanoma. mokytojų žodis yra šventas, neabejotinas. net gi ir žeminimas, smukdymas, rėkimas - šventa. juk mokytojai yra mūsų autoritetas. nevalia jiems sakyti tiesą, kuri nepatiks, ar ne? bet mums galima badyti kiekvieną klaidą, kurią padarom, nesvarbu, netyčia ar tyčia. iš mūsų augina darbo jėgą. per kvailus, kad priešintųsi, kitaip sakant, priklausytų bandai, bet pakankamai protingus, kad sugebėtume atlikti savo ateities darbus tinkamai. nematau prasmės kam mokytis. rodos, anokia problema, paimi ir išeini po šitų egzaminų. bet vėl gi. darbdavys, atsivertęs mano cv, pamatys, kad baigiau dešimt klasių, be jokio profesinio išsilavinimo, be jokio aukštesnio išsilavinimo. mane priims į darbą? ne, antrą kart nebepažiūrės į mano pusę. uždės etiketę "kvaila". nesvarbu kokia mano patirtis, koks mano žinių bagažas, koks mano požiūris į pasaulį. kvaila, tinginė, be ateities. o kas tą "be ateities" sukuria, jeigu ne visuomenės normos? normalus ir geras žmogus turėtų gerai mokytis, baigti universitetą/kolegiją, gauti padorų darbą, nusipirkti mašiną, namą, susirasti tokį pat padorų partnerį, susituokti, susilaukti vaikų, dirbti iki pensijos, mirti. ciklas, kuris kartojasi ir kartojasi, nes jis yra priimtinas. bet o jeigu ne? o jeigu aš noriu kitaip. jeigu man nepriimtina, jeigu nenoriu šitaip visą gyvenimą.
bet juk niekas neateis man į pagalbą, ar ne? viską turėsiu padaryti pati, arba visą likusį gyvenimą gailėtis.
rytoj einu laikyti egzamino, kurį sugalvojo valdžia.

a long time ago in a galaxy far far away

There... is good in him. I know there is... still...

taiva, seniai čia rašiau. paršliaužiau namo su savim pašnekėt, nes žliumbiau ir ieškodama citatų vos nežliumbiu again. pažėjau star wars paskutinę dalį. galvojau, kad verksiu, nu bet kad šitaip... raudojau ir net sunku žiūrėt buvo pro visas tas ašaras, gal tikiuos motin negirdėjo. dabar bloga man. ne vien emociškai, bet ir fiziškai. bloga. skauda. nežinau ką blemba rašyt. norėjau sau paminėt dieną.