i closed my mouth and spoke to you in a hundred silent ways

You are something to care for: a rare, precious house of bones, a small museum of regret.

kaip kvaila, kaip niekinga. tos emocijos, jų kaita.
šiandien tiek daug juokiausi. iš bet ko. juokiausi ir prajuokindavau kitus. šiandien net, rodos, gražiai atrodžiau. ir, rodos, buvau visai laiminga. tai kodėl dabar vanduo akyse kaupiasi... kaip niekinga. bet neverksiu. nors jeigu noriu. nors labiau galbūt nenoriu.
kiekvieną dieną turiu parašyti apie tris gerus dalykus, kurie man nutiko. liūdnas faktas tas, kad ne visada pavyksta. kartais nepavyksta sugalvoti nė vieno dalyko, kurį, manau, būtų verta parašyti. nes juokas nėra tikrai laimingas ar svarbus. o visa kita... na, gyvenimas juk nesustoja. šiek tiek piešiu. vilkus, gėles, ausis. šiek tiek galvoju apie poeziją, šiek tiek apie istorijas, bet nieko nerašau. nes tik paėmus rašiklį ir popieriaus lapą į rankas, visi žodžiai ir mintys pabėga. ir man dėl to taip smarkiai liūdna. bet nieko tokio. net ir visko netekęs žmogus šypsosi, taip? galėtum pasakyti, kad esu užkietėjusi optimistė. naivi paika mergaitė su savo paaugliškomis problemomis. antradienį sužinosiu ar man reiktų nueit pas psichiatrę. kaip malonu.
niekam nesakiau apie tai. nes aš juk besijuokianti linksma mergaitė, kuriai viskas gerai. taip sakė eglė. eglė sako, eglė žino. tebūnie. tiesiog norisi į ją pažvelgti ir papasakoti apie visas bemieges naktis, apie visus tuos užstrigimus, baisius spyglius, tuštumą... verkiu. ir niekas nebesvarbu.

i became insane, with long intervals of horrible sanity

The three saddest things are the ill wanting to be well, the poor wanting to be rich, and the constant traveler saying anywhere but here.

begulėdama dabar lovoje ir beprasmiškai besistengdama užmigti, pagalvojau... apie mamą.

iš tikrųjų galvojau apie šiandieninį susitikimą, kuris įvyks. su mokyklos psichologe. davė man tokį linksmą testuką pažiūrėt ar man visi namie. ir galvojau kas būtų, jeigu tas testukas parodytų ką nors, kas nėra gerai. edita patartų apsilankyti pas psichiatrą. labiau kompetetingą žmogų, sakykim. ir tada pradėjau įsivaizduoti kaip tą sakau motinai. ir vaizdas prieš akis atsiskleidė taip ryškiai, nes taip jau įvyko tiek daug kartų...
kai buvau mažas vaikas, mane kartais nuskriausdavo kiti vaikai. pagal metus buvau iš jų vyriausia, bet tai nieko nereiškė. nereiškė, kad man, vaikui, skauda mažiau. ateidavau pas mamą ieškodama prieglobsčio, sakydama, kad atsitiko tas ir tas... ir puikiai pamenu kaip ji negirdėdavo. puikiai pamenu išsakiusi bėdą laukdavau kokios nors reakcijos, bet daugių daugiausia sugebėdavo išspausti "mhm" garsą. dažniausiai matydavau lygiai taip pat įbestas akis į televizoriaus ekraną.
ir kadangi man, mažam vaikui, daug labiau skaudėdavo toks abejingumas nei vaikų pašaipos ar netgi fiziniai skriaudimai, aš nustojau eiti pas mamą. išmokau kentėti tyliai. juk skausmas galų gale apmalžta, pasimiršta. right?
todėl nemanau, kad sakysiu jai, jog man kažkas galbūt yra. ne. žinau, kad nesakysiu. nes tai kvaila. kam sakyti, jeigu žodžiai nesukels visiškai jokios reakcijos? viskas taip kvaila.

aš tau pasakiau: "išmoksiu mylėti, išmoksiu kentėti... tyliau už visus."

tik norėjau, kad jai rūpėtų.

tonight i’ll find another wind to sail on

They who made you, they made me, too.
I see they can make us again.

ak, nebežinau.

kas daryti? išprotėti. atsiguliau į lovą beveik mirštanti iš miego, bet dabar... dabar mintys muša savo ritmą, įkyriai ir garsiai ir nebegaliu užmigti. noriu kurti eiles, noriu piešti, noriu vėl rašyti, bet mano rankos dreba, o mintys nebeteko to švelnumo, tapo grubios ir netašytos kaip medžio gabalas. galbūt... galbūt man reikia įrankio, su kuriuo galėčiau tam medžiui suteikti kokią nors formą... norėtųsi.
ir suku aplinkiniais minčių takeliais, neprieidama prie svarbiausio. kodėl mintys garsios ir įkyrios. jos šiąnakt mane baugina. ir sakau sau galvoje, iš naujo ir iš naujo: "baik. nustok. neperženk linijos. net nebandyk peržengti linijos. sustok. nežvelk į aną pusę. ne. tu žinai kaip lengvai viskas gali virsti pragaru. neperženk linijos. tiesiog žaisk. neįsijausk. nejausk. tu - niekas. tu - nejauti. tu - akmuo. tu - vėjas kalnuose. baik." ak, kaip baisu. bet ir neprisiverčiu parašyti... tiesiog jaučiu įprotį slėpti tokius dalykus. slėpti nuo visų, net jeigu ir kai kam ir derėtų papasakoti. mėgstu slėpti ir nuo savęs, bet tai nelabai pavyksta. ak, ką gi daryti. tiesiog graudu ir žavinga, koks gi pasaulis išties dramatiškai tragiškas. nostalgiškas. bet kartu ir atgaivinantis sielą. o tuo pačiu... daužantis širdį. nežinia kada tave numes ant pagalvių, o kada ant spyglių. tatai ir manykis kaip nori, nes niekas negali pagelbėt. o jeigu...
šūdas.
where is my mind? reikėtų sustoti, kol dar ne vėlu. bet kaip? ak, dydysis klausime, kurio atsakymo nežinau. ir vėl viskas prasideda. o gal ir ne. juk likimas toks spontaniškai nenuspėjamas.
o mano mintys susipynę ir rankos dreba
širdis neramiai stūgauja
negerai, negerai
jaučiu.

Q: įsivaizduok, kad pasakau tau, jog noriu tave pabučiuoti į skruostą. jau net palinkstu suspaustomis lūpomis link tavęs. tai kurį gi skruostą tau norisi man atkišti? (please, it's for science)

we’ve died so many times now that we can only wonder why we still care

When you stand in front of me and look at me, what do you know of the griefs that are in me and what do I know of yours?

turiu naują dangų į kurį galiu žiūrėti ir šypsotis. gal ne plačiai ir ne labai nuoširdžiai, bet galiu.

they will say you are on the wrong road, if it is your own

You never had a heart. You, the thin, shivering child in your mother’s spindle-thin arms, had a case. A casket, held open for the compass you hid in your ribcage pointing north, towards the sea. You had a heart of darkness, eyes stained black with squid ink and skin ice-cold to the touch.

blemba, liūdna.
žmonėms sakai, kad tau viskas gerai. žmonėms sakai, kad esi patenkinta savimi. mintyse netgi pagiri save. juokiesi iš pokštų visa gerkle. turi draugų, susitinki su jais, netgi rengi vakarėlius. kartais pagauni save besišypsančią. bet kartais užsimerki ir jauti, kad vokai sveria tonų tonas. lieki užsimerkusi ir nebetiki. nei savimi, nei pasauliu. kartais pažvelgi į save veidrodyje ir su šlykščia ironija mintyse pagalvoji kaip gi galėjai kada nors pasvajoti, kad tave koks nors vaikinas mato kaip patrauklią būtybę. ir dar tas skonis ant liežuvio, tas nusivylimo, nevilties, netgi pykčio skonis... kartais pažvelgi į žmonių veidus ir viskas, ką sugebi pamatyti, yra kažkokie nepažįstamieji, kurių po dešimties metų net nebesutiksi. kartais sugauni save su gniužulu gerklėje ir užstrigusia rauda, nes viskas, ką randi širdyje - pilka supuvusi tuštuma, sugriuvę bokštai ir sudegę miškai. kitą akimirką vėl pajudi ir viskas vėl gerai. viskas puiku. bet ar iš tikrųjų? rodos, nėra ko čia nesidžiaugti. visiškai aiškiai suvoki, kad yra žmonių, daug daug nelaimingų žmonių, kuriems yra daug blogiau, kurie turi rimtų problemų, kurie palūžę ir nebegali atsistoti ant žemės. tai kodėl, po velnių, taip negera? rodos, depresijos šešėlis persekioja. bet nuo to laiko taip sustiprėjau... arba tiesiog pabėgau. uždariau save savyje. ir niekas nebeskaudina, nes niekas neberūpi. nes iš tikrųjų tu nesi čia, su visais. tu toje nematomoje vietelėje, kur nėra nieko, kas išduotų. nėra nieko, kas galėtų suvaryti durklą į nugarą. bet negali pasakyti, kad toji vieta sutverta iš šviesos, ką? veikiau iš nevilties, iš tragiško gyvūliško skausmo, priešmirtinio riksmo, kai nebeturi dėl ko kovoti, kai nebegali atsikelti, kai nebegali... gyventi. bet niekas nepastebi. nes esi išprususi kaukių specialistė. kažkas pyksta ant tavęs, kad tau nerūpi, kad elgiesi kaip kalė. bet nebegali elgtis kitaip. ta slapta nematoma vieta tave įtraukė lyg juodoji skylė. ir toliau kursi kaukes, toliau lindėsi prieblandoje, kol kas nors sugebės tave iš ten ištraukti.

jei sugebės. jei atsiras kas nors.

Q: nuotaikos prieš mokyklą?