i’m a dying flower, but I want to be in bloom just one more time, just like before

All that I have are these bones
And all that I want is a home
And all you can do is promise me bold
That you won't let me grow dark or cold
 As long as we both shall live.

pagaunu save žvelgdama į besišypsantį žmogų (dažnokai tą šypseną sukeliu aš) ir svarstau ar jie tą akimirką jaučiasi laimingi. ar užsimiršę. nes žinau, kad giliai jų širdyse gyvenimas nėra vien šypsenos ir saulės spinduliai. žinau, kad tiems žmonėms kartais, o gal net dažnai nėra jėgų šypsotis. bet štai stovime mes čia, prie užmaršties upės ir susikibę už rankučių bėgame į vandenį. nes žmonės skaudina vieni kitus ir pasaulis badosi. o vanduo maloniai vėsina, užšaldo jausmus ir... nuskandina. į užmarštį. į mielą juodumą, o gal šviesumą. ir nors akimirkai jautiesi laimingas. tą trumpą, brangią akimirką šypsaisi ir nieko neskauda. nei širdies, nei minčių, nei vargšo kūno, kuris turi tave nešti ir nešti, ir nešti... iki kol šviesos prieš tavas akis užges. ir tavo gyvenimas bus tik dar viena akimirka begalybėje.

the rain is so depressing yet peaceful

After a while you learn the subtle difference
Between holding a hand and chaining a soul,

And you learn that love doesn’t mean leaning
And company doesn’t always mean security.

And you begin to learn that kisses aren’t contracts
And presents aren’t promises,

And you begin to accept your defeats
With your head up and your eyes ahead
With the grace of woman, not the grief of a child.

And you learn to build all your roads on today
Because tomorrow’s ground is too uncertain for plans
And futures have a way of falling down in mid-flight.

After a while you learn
that even sunshine burns if you get too much.

So you plant your own garden and decorate your own soul
Instead of waiting for someone to bring you flowers.

And you learn that you really can endure
That you really are strong

And you really do have worth

And you learn and you learn—

With every goodbye, you learn.

namuose nieko nėra, todėl klausau muzikos visu garsu. skauda ausis, bet man px. florence dainuoja savo gražias dainas. atostogos baigėsi. per trumpos, per greit. jau šiandien tiek daug visko reikia išmokti, ir poryt, ir po to kitą dieną, ir dar kitą, ir tada kitą savaitę, o tada ir ateinančią... na ir kam...
psichologė pasakė, kad nuo depresijos nepasveikstama. ji kaip duobė. depresija ir duobė man primena ežiuką ir anekdotą. gal žinot ir jūs. depresija kaip duobė. įkrenti. vėliau randi galimybę išlipti, bet kai rodos jau išlipai, koja paslysta ir tu nukrenti atgal. taip ir duodies per gyvenimą. kažkaip sukrėtė. bet visai logiška, kai prisimenu...save. dabar turbūt aš vėl duobėje. o toje duobėje pasistačiusi aukštą mūro tvorą. kurios nė pati neperlipu. ir niekas nebegirdi kaip paukščiai gieda.
taigi būsiu kovotoja, i guess. nes kas daugiau daryti... bet gi praeis. nevalia ir aklai tokiu dalyku tikėti. taip sakant, viltis miršta paskutinė.
šiandien klasiokė bandė iššukuoti plaukus. per pamoką ant žemės susidarė kuokštas vargšų plaukų, o didžiausio susivėlimo net nepriėjo. na ką gi. rytoj tęsime. o skausmas ant galo pasidaro nepakenčiamas, nes oda nuo to tempimo pasidaro labai jautri ir kiekvienas timptelėjimas skauda daug labiau nei turėtų. ir plaukai tapo tokie nušiurę. ir dabar tik dar labiau jų nekęsiu, tik dar labiau nešiosiu surištus į kažkokį neaiškų gumbą. pagelbėk.

Q: ar jau pamiršai mane ir ką turėjom? o gal nieko neturėjom.

i was so worried it was gonna be you… but it was me

She was afraid of getting too close to anyone. To her, closeness represented a loss rather than a gain.

pagalvojau, kad reikia parašyt čia. nes... nes retai rašau, turiu daxuja citatų ir gražių paveikslėlių.

when you were little
if you fell
they would ask you where it hurt
you would point to
your knees, your arm or an elbow
and they would make it better

but you noticed
as you get older
if you fall
they do not ask where it hurt

you sit silently in your room
waiting for someone to ask you
where it hurts
pointing to your head and your heart

because that is where the pain
hurts the most
but nobody makes it better


žiūriu narutą po truputį. atostogos, duh?.. važiuosiu į kaimą, aistė sakė, kad pasiilgo. lauris irgi atvažiuoja. DBZ team ir vėl united. šiaip ką žinau. nėr kas sakyt. nuobodų gyvenimą gyvenu. na ir gerai.

i closed my mouth and spoke to you in a hundred silent ways

You are something to care for: a rare, precious house of bones, a small museum of regret.

kaip kvaila, kaip niekinga. tos emocijos, jų kaita.
šiandien tiek daug juokiausi. iš bet ko. juokiausi ir prajuokindavau kitus. šiandien net, rodos, gražiai atrodžiau. ir, rodos, buvau visai laiminga. tai kodėl dabar vanduo akyse kaupiasi... kaip niekinga. bet neverksiu. nors jeigu noriu. nors labiau galbūt nenoriu.
kiekvieną dieną turiu parašyti apie tris gerus dalykus, kurie man nutiko. liūdnas faktas tas, kad ne visada pavyksta. kartais nepavyksta sugalvoti nė vieno dalyko, kurį, manau, būtų verta parašyti. nes juokas nėra tikrai laimingas ar svarbus. o visa kita... na, gyvenimas juk nesustoja. šiek tiek piešiu. vilkus, gėles, ausis. šiek tiek galvoju apie poeziją, šiek tiek apie istorijas, bet nieko nerašau. nes tik paėmus rašiklį ir popieriaus lapą į rankas, visi žodžiai ir mintys pabėga. ir man dėl to taip smarkiai liūdna. bet nieko tokio. net ir visko netekęs žmogus šypsosi, taip? galėtum pasakyti, kad esu užkietėjusi optimistė. naivi paika mergaitė su savo paaugliškomis problemomis. antradienį sužinosiu ar man reiktų nueit pas psichiatrę. kaip malonu.
niekam nesakiau apie tai. nes aš juk besijuokianti linksma mergaitė, kuriai viskas gerai. taip sakė eglė. eglė sako, eglė žino. tebūnie. tiesiog norisi į ją pažvelgti ir papasakoti apie visas bemieges naktis, apie visus tuos užstrigimus, baisius spyglius, tuštumą... verkiu. ir niekas nebesvarbu.

i became insane, with long intervals of horrible sanity

The three saddest things are the ill wanting to be well, the poor wanting to be rich, and the constant traveler saying anywhere but here.

begulėdama dabar lovoje ir beprasmiškai besistengdama užmigti, pagalvojau... apie mamą.

iš tikrųjų galvojau apie šiandieninį susitikimą, kuris įvyks. su mokyklos psichologe. davė man tokį linksmą testuką pažiūrėt ar man visi namie. ir galvojau kas būtų, jeigu tas testukas parodytų ką nors, kas nėra gerai. edita patartų apsilankyti pas psichiatrą. labiau kompetetingą žmogų, sakykim. ir tada pradėjau įsivaizduoti kaip tą sakau motinai. ir vaizdas prieš akis atsiskleidė taip ryškiai, nes taip jau įvyko tiek daug kartų...
kai buvau mažas vaikas, mane kartais nuskriausdavo kiti vaikai. pagal metus buvau iš jų vyriausia, bet tai nieko nereiškė. nereiškė, kad man, vaikui, skauda mažiau. ateidavau pas mamą ieškodama prieglobsčio, sakydama, kad atsitiko tas ir tas... ir puikiai pamenu kaip ji negirdėdavo. puikiai pamenu išsakiusi bėdą laukdavau kokios nors reakcijos, bet daugių daugiausia sugebėdavo išspausti "mhm" garsą. dažniausiai matydavau lygiai taip pat įbestas akis į televizoriaus ekraną.
ir kadangi man, mažam vaikui, daug labiau skaudėdavo toks abejingumas nei vaikų pašaipos ar netgi fiziniai skriaudimai, aš nustojau eiti pas mamą. išmokau kentėti tyliai. juk skausmas galų gale apmalžta, pasimiršta. right?
todėl nemanau, kad sakysiu jai, jog man kažkas galbūt yra. ne. žinau, kad nesakysiu. nes tai kvaila. kam sakyti, jeigu žodžiai nesukels visiškai jokios reakcijos? viskas taip kvaila.

aš tau pasakiau: "išmoksiu mylėti, išmoksiu kentėti... tyliau už visus."

tik norėjau, kad jai rūpėtų.