2011 m. gegužės 30 d., pirmadienis

just look up, we are both under the same starry sky

When I was 5 years old, my mom always told me that happiness was the key to life. When I went to school, they asked me what I wanted to be when I grew up. I wrote down “happy”. They told me I didn’t understand the assignment, I told them they didn’t understand life. 




ji sako, kad aš visada geros nuotaikos.
bet gal nori sužinoti, kokia mano gera nuotaika? kaip jaučiuosi kiekvieną dieną daugiau ar mažiau?

mano širdis subadyta, nebesuskaičiuoju visų tų adatų, visų tų įskaudinimų, kai žmonės mane nuvylė. mano kojos privargusios, mano mintys bėga, nes nebenori čia būti. mano mintys? ar nori, meilute, sužinoti, kas su mano mintimis? tai lyg naktis be žvaigždžių ir mėnulio, juoda tamsa, aptraukta neperplėšiamu skausmu. aš jus visus taip myliu. niekada to nesakau, bet taip myliu. ir man taip skaudu, kai mane skaudina. kai skaudina kitus. 
ar Dievui neskaudu, kai jo vaikai pykstasi tarpusavyje? ar motinai gera žiūrėti į jos vaikus, kurie keikia vienas kitą? 
ta lipši beprotybė, tankus skausmas, nusivylimas ir nepastikėjimas, meilė ir kančia susipynę ir smaugia kiekvieną mano žodį. šypsausi. taip, juokiuosi. dėl jūsų. viskas tik dėl jūsų. 
bet kartais tiesiog nebegaliu. noriu sustoti ir pabėgti nuo visko. 
kartais per sunku šypsotis. kartais tesinori būt vienai. bet ir to negaliu padaryti, nes visi lenda ir lenda ir lenda ir lenda ir lenda ir prisiknisa ir klausinėja ir plauna protą ir neduoda ramybės ir užknisa ir kalbina. o labiausiai noriu pabūti viena. labiausiai noriu, kad niekas nežiūrėtų, kad niekas nematytų, kad niekam nerūpėtų. 
dabar sakysit: "Rūta, bet tu viską perdedi, juk tu tikrai būni linksma. ir nervinies dėl niekų, dėk ant visko". o, kad tai būtų įmanoma. o, kad taip galėčiau.
 
norėčiau viską baigti. norėčiau ramybės. norėčiau... daug ko norėčiau. 
ir turbūt vienintelis žmogus, kurį norėčiau matyti - ne kalbėti, tiesiog matyti ir liesti, laikyti ranką... 


bet juk taip niekada nebus. 


2011 m. gegužės 28 d., šeštadienis

you know what? you really hurt me

Sometimes it sucks being strong. Because when people know that you are strong, they think that it is okay to hurt you, over and over again. 




dar vienas šeštadienis.
ir taip velniškai arti visko pabaiga ir nauja pradžia. ir tai baugina, nes nežinai ko tikėtis. nes nežinosi, kur eiti, nežinosi, į ką žiūrėti. ir bus pykčių, bus ašarų ir liūdesio, bus ginčų ir piktų apkalbų, be to neįmanoma. be to sunku gyventi. nes gyvenimas nėra paprastas. nėra tų fėjų, nėra kalėdų senelio arba vėlykų kiškio, tai tik iliuzija vaikaims. mama sakė, kad kalėdų seneliu pradėjau netikėti 3 klasėje. pakankamai vėlai, ar ne? 
kaip aš sužinojau? juk niekada nemačiau, kad tėvai būtų dėję dovanas po eglute. gal tiesiog ateina toks laikas, kai nebetiki? imi ir supranti, kad nėra jokio kalėdų senelio, kad nėra jokios dantukų fėjos, kai tau krenta pieniniai dantukai arba nėra jokio vėlykų kiškio. ne, net neatsimenu, kad tuo kiškiu kada tikėjau.


mano kojos kaip du vėjai iš skirtingų žemių, mano plaučiai pilni smėlio ir rožių, mano širdis lyg geležinkelio bėgiai be pabaigos, mano akys lyg dvi planetos - visko mačiusios, visko pamatysiančios, lyg dvi žvaigždės, kurių dieną nematome, mano... mano... ne, bet tu ne.


 

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

because i’m not that kind of girl guys fall in love with

Tell me like you’d die for me, like nothing else matters, like your world stops turning because of me. Like you mean it, you little shit. Go on.



šiandien aš už pasaulio pabaigą. man tikrai patiktų.
nes aš tokia pikta. tokia pikta.
nuo įkyrių minčių galva tvinkčioja. ir man poxuj, kad kas nors kitas tai skaito, o tam yra galimybė. bet man poxuj. aš šiandien pykstu.

ir sėdžiu su anglų ir man niekas nesigauna (kaip aš dabar galiu galvoti apie kažkokį kvailą sugedusį daiktą?), ir dėl to norisi verkti, nes po velnių, kas aš jums? na, KAS?
žaislas.
daiktas.
niekas.
tuščia vieta.
nauda.

ir niekas po velnių nesupranta.



ar tos, kurios praranda savo vaiką, visą gyvenimą dėl jo rauda? ar tos, kurios praranda savo vaiką, net ir po kelių dešimčių metų atsitiktinai tarsi pamato jį einantį? jeigu jį nužudo, ar jai kartais vaidenasi, kad mato žudiką? ar kokios nors detalės jai primena tą dieną, kai jo neteko?
jeigu... jeigu aš būčiau ne viena, galbūt. bet dabar.
ar motinos sapnuoja košmarus apie prarastus vaikus? ar jos atsigauna? o gal sapnuoja tarsi prisiminimus apie vaiką? ką jos padarytų, kad tik jis grįžtų į gyvenimą?



ir, o Dieve, aš galvojau, kad mes būsim draugai. mes dar bendravom. tik tu pasakei per Eglę, kad trinčiau tavo numerį. ir kai paklausiau kodėl, tu žinai ką pasakei? kad aš veidmainė. o su veidmainėm jis neprasideda. kad aš žaidžiu su vaikinais.
koks tu šunsnukis, meiluti, galėjai pats pasakyti tai man į akis arba bent jau sms žinute, o ne per Eglę. o gal aš tau šlykšti ir su veidmainėm tu neprasidedi?
o kaip tu reaguotum, jeigu aš tavęs paklausčiau: "o ką, tau geriau, kad būčiau buvusi veidmainė ir žaidusi su tavim, kad tu man patinki?" žinau, tu niekad nepamatysi šio įrašo, bet suprask, aš nieko įžeist nenorėjau. palikdama tave padariau paslaugą abiem. nes man atsibodo apsimetinėt, kad tu man patinki. ir mane vimdė rašyt, kad tavęs pasiilgau. tiesiog nebeturėjau jėgų apsimetinėt, kad tu man patinki.
tai ją, meiluti, tau būtų buvę geriau, kad žaisčiau su tavim?
tu pats irgi blefavai. bandei su manim užmiršti tą kažkokią mergą. bandei pamiršti.
na, turiu prisipažinti, aš irgi tavim naudojausi.




šiandien aš mirštu.
ir niekas nebegerai.
ir ne, Meile, ne dėl to. aš taip sakiau todėl, kad galėčiau pabėgt. nes aš nenoriu sakyt. nes tai įvyko dėl daugelio priežasčių. ne dėl vieno šūdo.

2011 m. gegužės 22 d., sekmadienis

i hate the fact that tomorrow is monday

Don't fuck with her feelings bro. 




ne, visiškai nieko naujo.
tik tuoj vasaros atostogos. o aš tapati apatiška, žodžiu, kaip visada. kaip visada atrodau linksma, ar ne? 



ir tik dar labiau įsitikinau, kad jo noriu. 


2011 m. gegužės 19 d., ketvirtadienis

we're falling to pieces but i'm already broken

Life will break you. Nobody can protect you from that, and living alone won’t either, for solitude will also break you with its yearning. You have to love. You have to feel. It is the reason you are here on earth. You are here to risk your heart. You are here to be swallowed up. And when it happens that you are broken, or betrayed, or left, or hurt, or death brushes near, let yourself sit by an apple tree and listen to the apples falling all around you in heaps, wasting their sweetness. Tell yourself you tasted as many as you could. -Louise Erdrich 




buvo sugedęs kompiuteris. bet dabar viskas vėl gerai. na, kaip ir.
juk gerai ar ne?
juk viskas turi būti gerai.