be sure your sin will find you out

Aš tau pasakiau: "išmoksiu mylėti, išmoksiu kentėti... tyliau už visus." 

tik su tavim aš galiu kalbėtis apie savo meilę ir tu mane suprasi.
bet aš ne apie tai.

grįžau.
ar per vasarą aš pasikeičiau? išore nebent tai, kad pailgėjo plaukai ir šiek tiek parudėjau (shit). vidumi? vidus, vidus, vidus, vidus... siela, jausmai, emocijos, prisiminimai...
ką žinau. jaučiuos sveikesnė, stabilesnės psichikos. su sudraskyta širdimi, išduota ir pamesta, apdumtomis akimis. ir čia ne jis kaltas.
o gal turbūt aš pati kalta. aš įskaudinau ir save ir jas abi. esu tokia užsispyrus. negalinti nusileist.
liepsnų mergaitė.
liepsnojantis vilkas.
liepsnelė.
tiesiog mergina, kurios nuotaika keičiasi kaip vėjas, kuri per vieną žingsnį nuo depresijos, kuri vis dar trokšta mirti.

bet štai aš meluoju sau, kad man viskas gerai ir juokiuosi, kalbu paviršutiniškom temom kaip ir visi, myliu tyliai.

su meile galvoju apie būdus nusižudyti. :) kaip nors įdomiai, suprantat? juk taip pabodę tie "pasikorė, prsigėrė vaistų, nušoko nuo aukšto pastato"... aš noriu ko nors super originalaus.
labiausiai domina su pistoletu išsitaškyt smegenis.
galit nepradėt manęs atkalbinėt ar sakyt tokių ar anokių beprasmiškų žodžių, kurie atseit turėtų mane sulaikyt.

todėl aš ir nekalbu apie tai, nes per jautriai reaguojat, meilutės. kalbu ramiai. apgalvotai. suprantu, apie ką šneku ir kokios bus pasekmės, suprantu kaip tai rimta.


o jeigu apie ką nors linksmiau, tai sėdžiu štai prie kompiuterio su iškovotu paskolintu monitorium, leidžiu dieneles vėjais ir nesuku sau galvos dėl to.
šiek tiek pamąstau apie mokyklą, bet nekuriu sau planų, kad štai stengsiuos mokytis, žinau, kad vis tiek nesistengsiu.
dar galvoju apie blondiną. dabar nebe taip skauda. tiesiog mintyse nevalingai susideda mūsų būti ir nebūti pokalbiai, aš šiek tiek pasiilgstu jo, pagalvoju kaip jis dabar atrodo ir ar pasikeitė.
dar galvoju apie draugus.
ir šiaip galvoju daug apie save. vis dar galvoju. mąstau, mintiju ir klaidžioju po savęs ieškojimo pasaulį.
po velnių, kaip sunku.
ir kodėl aš vargstu?

juk galiu būt bet kas. pagal nuotaiką apsirengiu tai laisvais makaluojančiais drabužiais ir išmetu rėmą, vaidindama gatvės paną. o kartais visą dieną prasitrinu namie su pižama ir nešukuotais plaukais. o kartais išeinu į miestą su trumpais šortukais ir vaikštau viena po parduotuves vaidindama labai suaugusių merginą.
turbūt dažniausiai apsirengiu patogiais rūbais ir veikiu šį bei tą, stumiu laiką ir galvoju.





myliu aš jus visus. tikrai myliu. už tai, kokie esat. kad esat. nors jūs mane ir skaudinat. nuviliat. labai labai skaudinat. bet tai nesvarbu, ar gi ne?
nes aš labai dažnai mylėdama tyliu.

save a bed, sleep in my arms

Kai gimsta žmogus, galima svarstyti: ar jis bus gražus, ar bjaurus; gal bus turtingas, o gal vargšas; gal gyvens ilgai, o gal ne. Bet niekas nesako: gal mirs, o gal nemirs. Vienintelis visiškai aiškus gyvenimo dalykas.

ir aš vakar taip nuoširdžiai pakalbėjau su Meile. ir pasirodė, kad nors išorėje mes skirtingos - ji nenustygsta sukinėtis tarp vaikinų, kai aš tik galiu žiūrėti kaip ji tai daro, o ji ir gražesnė ir patrauklesnė, o ji ir groja gitara, lanko popchorą, šoka, yra visada linksma ir draugiška, visada besišypsanti, rengia renginius, buvo mūsų mokyklos prezidentė... ji šauni. bet viduje mes drėbtos ir vienodo molio. iš tikrųjų, tai visiškai skirtingo, tik visgi tokio pačio.

ji šypsosi ir juokiasi, kai viduje verkia. ji sukasi aplink kitus vaikinus, kai tiesiog nori pamiršti JĮ.

nes juk niekas iš tikrųjų nesupranta, nesuvokia, kaip giliai mes esam. nors ir atsiskleidėm, kaip mus skaudina JIE, kad slepiam skausmą po kauke, po surežisuota ir kruopščiai paruošta kauke, nebuvo prasmės viena kitos guosti ir sakyti, kad viskas bus gerai. 

nes tai papraščiausiai nepadėtų. žinom, kaip viena kita jaučiamės, bet negalim padėti. 

nes mes pratusios kentėti vienos. nemėgstam rodyti savo ašarų kitiems. apsimetam, kad tai visai nereikšminga ir sakom, kad viskas gerai. 

nors ir žinom, kaip jaučiamės, taip sakant, esam iš vienodo molio, vistiek viduje vyksta tikri taifūnai ir žemės drebėjimai.

pagerėjo vien žinoti, kad aš ne viena tokia. man to pakako. nes juk niekas nesupras. 

aš galiu sakyt ir bert žodžius, bet gyvenimas nuo to nepasikeis. jokie žodžiai neįkvėps gyvybės man pasijusti laisvai. 

taip, laisvė. tai viskas, ko aš noriu (na, meluoju, bet dabar tai tiesa). noriu būti laisva nuo jo, negalvoti, nejausti, neprisiminti.
nemylėti. noriu būti ta nejautri kalė, kuri tik simpatizuoja, kuri gauna, o jeigu praranda arba pati pameta, neverkia.

nemylėti.

niekada.

hell is empty and all the devils are here

Kai aš prašau tavęs,

kad mane išklausytum,

o tu pradedi man duoti patarimus,

tai tu nepadarai, ko aš prašiau.

Kai aš prašau tavęs, 

kad tu mane išklausytum

o tu pradedi man kartoti,

kodėl man nereikia taip jaustis,

tu mindai mano jausmus.

Kai aš prašau tavęs,

kad mane išklausytum,

o tu nori ką nors daryti

kad išspręstum mano problemą,

tai tu manęs nesupratai.

Nors ir kaip keista, bet taip.

Klausykis! Vienintelio dalyko prašau tavęs - išklausyk.

Nekalbėk, nieko nedaryk, tik girdėk mane.

kiekvieną suknistą naktį man sunku užmigt. kiekvieną naktį atsigulusi bandau miegot, vartausi, muistausi, nerimstu, nes negaliu nustot galvot. mintyse sukuriu visą savo ateitį su juo, sugalvoju visus pokalbius, viską, kas turėjo su juo būt, bet nebuvo. aš jam per vieną naktį išpasakoju viską, ką norėjau pasakyt, paklausiu visko. mes ir pykstamės, ir tada aš susiimu už galvos ir stengiuosi neverkt iš nevilties. ir mes mylim vienas kitą, kad net kažkas dedasi, lyg elektra per kūną eitų, aš ir sugalvoju per naktį... viską sugalvoju. visą naktį negaliu užmigt, blaškausi tai verkdama, tai pykdama, tai liūdėdama. apsikabinu pagalvę, nes man taip tuščia, taip šūdinai negera, kai rankos laisvos, o mintys surakintos.

turbūt tai liga. jau nebe meilė. apsėdimas. ir vistiek suprantu, kad esu verta geresnio, tokio, kuris mylėtų mane, neverstų taip savęs skaudinti. 

bet tai nieko nekeičia.

o kaime dieną man patinka.

me plus you = magic

Prieš mane šviesa, po manęs tamsa!

aš kaime.

tai liūdžiu, tai jaučiuos visai laiminga, o kartais tiesiog apsimetu, kad esu laiminga.

rytoj atvažiuoja motina, šiandien aš mieguista, vėliau eisiu pirkti ledų. buvau nežinau kada Dainavos slėnyje, na, ten žinot ko aš buvau, dar vėliau maudžiausi, išmokau karpyti tujas ir suteikti joms formas, pasijutau lyg Edvardas Žirkliarankis. šiek tiek sulaukėjau, kojos nubrozdintos ir sudraskytos, rankų oda nutrinta ir pūslėta, skauda lyg išnarinta (tujų kaltė). skaitau knygas, labai žiūriu TVD, Pasirink mane, Kitas, Dragon Ball ir visokius filmus, būnu su draugais, neišvengiu dramų, nors jos manęs beveik nepasiekia, yra tiesiog kažkur aplinkui, beveik nematomos. naktį naršau per telefoną, grūdinuosi po šaltu vandeniu, nes nėra šilto...

ir panašiai... 

toks tas kaimas.

savotiškas, kitos, nepriminantis... na, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad apie jį negalvoju. beveik nuolat, bet labai lengva užsimiršti, kai yra viskas, ką išvardinau viršuje.

toliau gyvenu.

love me, expect nothing

PRAŠAU... IŠGIRSK, KO NESAKAU

Nesileisk, kad aš tave suklaidinčiau. Nesileisk, kad būtum apgautas mano kaukės. Nes aš dėviu kaukę, tūkstantį kaukių, kaukes, kurias aš bijau nusiimti ir kurių nė viena nesu aš. Apsimetimas yra menas, ir tai yra antroji mano prigimtis, bet nesileisk įtikinamas.

...Aš deduosi saugus, esą mano gyvenime viskas yra nuostabu ir puiku, tiek viduje, tiek išorėje; tas pasitikėjimas yra mano vardas, o mano šaunumas - tik žaidimas, kurį žaidžiu: kad mano gyvenimo vandenys yra ramūs ir kad aš juos suvaldau, kad man nereikia nė vieno pagalbos. Bet netikėk tuo, netikėk.

Aš išauklėtu tonu šnekuosi su tavimi paviršutiniškomis temomis. Pasakoju tau viską, o iš tiesų nieko, nieko apie tai, kas šaukia širdyje. Kai šneku niekus apie savo kasdienybę, nesileisk suklaidinamas to, ką aš sakau. Meldžiu: klausykis atidžiai ir pabandyk išgirsti, ko aš nesakau; aš norėčiau sugebėti tai pasakyti; kad išlikčiau, man reikia tai pasakyti, bet pasakyti aš nemoku. Aš nemėgstu slapukauti. Sakau tai sąžiningai. Aš nemėgstu banalių paviršutiniškų tauškalų, tik žaidžiu.

Aš iš tiesų noriu būti tikras, natūralus, noriu būti savimi; bet reikia, kad tu man padėtum. Reikia, kad padėtum ištiesęs man ranką, nors ir atrodytų, jog aš to mažiausiai noriu ar to man mažiausiai reikia. Kiekvieną kartą, kai tu būni malonus, švelnus ir padrąsinantis, kiekvieną kartą, kai tu bandai mane suprasti, nes tu iš tikrųjų rūpiniesi manimi, man pradeda dygti sparnai. Labai maži sparniukai. Labai silpni sparniukai. Bet sparniukai. Tavo jautrumas, simpatija ir supratimo jėga padaro tai įmanoma. Tu gali įkvėpti man gyvybę. Tai tau nebus lengva. Ilgalaikis įsitikinimas savo bevertiškumu laiko aptvėręs mane tvirtomis sienomis. Bet meilė yra galingesnė už tvirčiausias sienas, o už jų slapstosi mano viltis. Prašau: pabandyk sugriauti tas sienas savo stipriomis, bet švelniomis rankomis, nes vaikai būna labai jautrūs, o aš esu vaikas. 

Kas aš, paklausi tu. Esu kiekvienas vyras, kiekviena moteris, kiekvienas vaikas... kiekvienas žmogus, kurį tu sutinki.