the day i learn to fly i'm never coming down

I’ve got one friend laying across from me
I did not choose him, he did not choose me.

pastaruoju metu truputį esu išprotėjusi dėl kuroshitsuji. i mean, pažiūrėjau visus sezonus, ovas, išnaršiau praktiškai visą jautubę, ieškodama dainų iš kuroshitsuji, peržiūrėjau daugmaž 20 fanmade klipų, išknisau tumblr, postindama apie kuroshitsuji ir followindama tuos, kurie tai postina. išknisau lj, save as'indama tonas iconų, gifų. išknisau google ir deviantart, besisiųsdama wallpaperius. oh yeah!

o šitas klipas viršuj gražus ir daina man labai patinka.

ir mokykla jau greitai. tik neisiu į ją poryt, dar porą dienelių... dar porą valandėlių apsimesiu, kad viskas gerai ir niekas nesikeičia.

ir šiandien mama išvažiavo į kauną, o iš ten į vokietiją. naktį eisiu plaut indų. galbūt dar surūšiuosiu drabužius, nes jau nemaža krūva prisikaupusi, reiks sumest į skalbyklę. paseksiu palei Skaistulę ir pradėsiu uždavinėti klausimukų, į kuriuos, tikiuosi, atsakysit bent po vieną ar po du.

Q: kokios nuotaikos mokyklai atėjus? ar ko pasiilgot? ar morališkai pasiruošėt mokytis?

i remember you said "don't leave me here alone"

Even is there is no sound, the weight of a hundred seconds always turns her head.

mane ironiškai verčia šypsotis tai, kad turbūt nelabai moku išreikšti savo neigiamus jausmus.
neraudu. neklykiu iš nevilties. nesimušu. nesipasakoju.
galbūt temoku rašyti.

ir jeigu nenorėsiu, tai niekas niekada nesužinos, kas man yra. niekas niekada nesužinos, kame teisybė. verkdama jaučiuosi silpna. kalbėdama apie problemas jaučiuosi pažeidžiama. kuo daugiau žmonės apie mane žino, tuo lengviau jiems mane palaužti. patinusios akys. užsikimšusi nosis. juodos mintys. niekas tiksliai nežino, kiek kartų man taip buvo. gal netgi dabar? gal kiekvieną kartą, kai rašau? o tikriausiai nė karto. esu linkusi sumenkinti visas problemas, kurias pasakoju kitiems. slepiu už blausios šypsenėlės, už "ai, koks skirtumas" žodžių. ir kai aš kažką pasakau... žodžiu... o tada nusišypsau ir nukreipiu temą į lengvą plepesį, tolyn nuo manęs, jau galima suprasti, kad tai buvo svarbu. tai kažką reiškė. tik nebenorėjau sakyti.

miglės gimtadienyje daug laiko praleidau su baltąja, nes nebepajėgiau bendrauti. o su ja nereikia daug stengtis. ji irgi sužeistas žmogus. sieloje. ji irgi daug apie tai nekalba, o jeigu ir taria porą žodžių, tai su šypsena. kaip aš. todėl su ja lengva. ir ji... ir aš su atodūsiu ir žvilgančiomis akimis pamenu, kaip mes nė iš to nė iš šio pradėjom šnekėti apie mano šeimą. žinot, kaip būna. šneki ir kažkaip nueini iki tų sunkių temų. su šypsena ir atsainumu pasakiau, kad nebendrauju su tėvu. kad jis man svetimas žmogus. ir baltoji mane siaubingai nustebino, paklaususi... kodėl? kodėl taip yra? ir aš tylėjau, nes visi mano principai ir nusistatymai klykte klykė nieko nesakyti, o pro akis pralėkė siaubingos akimirkos nuo pat vaikystės... kiek daug man reikėjo pamatyti, išgirsti, patirti... kiek daug kartų mano meilė tėvui buvo paminta ir trypčiojama. kiek daug kartų iš jos šaipėsi. galbūt niekas dorai nežino, kiek. gal numano. šiek tiek galbūt kažkam pasakojau. abejoju, ar tebemyliu tėvą. kai jo nėra šalia, kai jo nematau, kai neužuodžiu ir negirdžiu, man yra lengviau patikėti, kad gal mano širdyje yra jam kamputis atleidimo. kad galbūt danguje dar jam yra vietos. bet vien... vien išgirdus jo žingsnius, aš pajaučiu... tokią... tokią... neapykantą. pasišlykštėjimą. o kai būna... tie momentai... trokštu jo mirties. kartais taip smarkiai, kad net savomis rankomis trokštu išrėkti jam viską, kas sukasi galvoje, visas tas siaubingas mintis, noriu jį sutriuškinti, palaužti, suluošinti, o tada atimti iš jo dukrą, išbadyti jam akis, perskrosti krūtinę, išplėšti širdį ir subadyti plaučius. galvosit, kokias šventvagystes ir melagystes jums sakau. kad tėvus visi myli, nesvarbu, ką jie mums padarė. bet jis pats išplėšė mano meilę iš mano širdies. tarsi kiekvieną kartą stūmė mane šalin, niekino mane.
ir žiūrėjau į baltąją, kuri laukė mano atsako. ir man pro akis probrėkšmiais prabėgo tie visi momentai. ir ieškojau tinkamų žodžių. akimirką ar dvi norėjau jai pasakyti. tada suvokiau, kad nėra žodžių, kaip tai papasakoti keliais žodžiais. išlemenau, kad man nesinori apie tai kalbėti. po sekundės nukreipiau šneką apie kažką kitą.

bet tai įstrigo.

it’s like pain, this pleasure

What does it matter how many lovers you have if none of them gives you the universe?

labas man!
man atrodo, aš tuoj tapsiu šopoholike. o utena mažas miestelis, drabužių atsargos nėra begalinės ir aš jau net nebežinau, ką man dar nusipirkti :D na gerai, meluoju, yra ką pirkti, bet jeigu norėčiau ko nors superinio... visgi, takkofashion'e vėl buvom su egle ir apipirkom mane idėniškai. mat vaikas (eglė) užsinorėjo, kad tapčiau indėne, ale man labai tinka. spręsti man (jums).

na, kaip? do you like it? me gusta. dėl to megztinio buvo daug diskusijų, bet galų gale nusipirkau, tada gi nusprendėm, kad prie jo reikia marškinių ilgom rankovėm, ką ir galit pamatyt. kaip šukuosena? radau jautubėj tutorialą, bet aš esu nevėkšla, kuri nieko nemoka pasidaryt su plaukais, tad paprašiau, kad padarytų mama. iš tikrųjų labai, rodos, laikas skuba. tarsi atėjus rugsėjo pirmai, ateis ir pasaulio pabaiga. taip skubi skubi skubi, bet nieko nespėji, nes tik sėdi. yep, that's me. reiktų nuvažiuot į kaimą, reiktų pas eglę blondę nuvaryt kaiman... bet... turbūt nieko nesigaus. blondei jau parašiau, kad neatvažiuosiu, nes turiu daug reikalų. o vakar, gal tiksliau šiandien, mane užplūdo liūdnos mintys apie pusę penkių ir gal kokį pusvalandį neapleido. išsiliejau dienorašty. žinot, egzistenciniai filosofiniai klausimai užėmė smegenis, niekaip negalėjau nusiramint, kol savo siaubingai suklaikėjusiu raštu neišdėsčiau minčių. kadangi rugsėjo pirmoji šeštadienį, reišk neisiu. tebūnie. pamokas pasakys kas nors kitas, tikrai eis miglė ar eglė žalioji... ech, įsivaizduoju kaip jums painu su tomis eglėmis. vieną vadinu blonde arba baltąja (nes per miglės gimtadienį pamačiau, kad vapšie plaukai nubluko), o kita smalakas (nuo pavardės) arba žalioji (nes dažėsi plaukus žaliai ir vis dar yra žalia). tai va. nežinau, ar paaiškėjo į ateitį jums šios dvi eglės, nes jos visiškai skirtingos. jeigu ne aš ir ne miglė, turbūt net nebendrautų. dargi įsirašiau vakar stronghold crusader, mat pas žaliąją žaidžiau stronghold ir prisiminiau vaikystę. taip, užaugau su šiais dviem žaidimais, pamenu, su tėvu vos kompą pasidalindavom, mat jis žaizdavo, o tada aš. na, ne vien šie du žaidimai buvo mano mėgstamiausi. kaip pamenu, tai dieve, ko aš nežaidus, gamer'ė buvau, haha. pradėjau nuo playstation, žaizdavau mario, šaudžiau antytes, mašinytėm varinėjau... dar kažką dariau, gerai nebepamenu. jau per kompą žaizdavau sonic, constantine (taip, dievinu tą filmą, neseniai jį žiūrėjau dar kartą. taip, jis su demonais ir angelais, patariu pažiūrėt, jeigu nematėt), stronghold'ų ir šimtus panašių strateginių, garį floperį, flat out 2 ir dar begalę žaidimų su mašinom, dargi pamenu tą super ketvirtuką, kur liepsnojantis, akmeninis, guminis ir dar ten kažkokia, turėjau ir žaizdavau, starwars lego, sims, spiderman, spore, alice MR, barmalėjus ir dar tikrai daug kitų, kurių pavadinimų neatsimenu ir dar kiek gi pamiršau. mano vaikystė nuo ketverių-penkerių buvo playstation, o vėliau stacionaras. okay, galima dėkot pusbroliui, kuris vis nešė man žaidimus ir juos įrašinėjo. kai atsirado internetas nustojau žaisti. oj meluoju, online žaidus taip varydavau, kad net tiršta. žodžiu, turėjau gimti berniuku, jeigu jums dar neaišku. o dabar jau retokai pažaidžiu... na, iš tikrųjų tai norėčiau, bet.. ech. reik man žaidimo pulto, kurio neturiu, o reikia būtent xbox'o konsolės, bet gi aš dar ne tokia pamišėlė, kad pirkčiau xbox 360 už ~900lt ar kiek jis ten kainuoja.
eisiu, pažaisiu crusaderio čiuju. vis tiek nėr kas veikt, nes man rašymo depresija ir neturiu noro, jėgų bei minčių atrašinėt. VISUR. na, išskyrus sms ir skype ir fb. o, reik nueit į fb, šian buvęs klasiokas naktį parašė "išpistum mane?", o jis toks mažvaikis. žodžiu, gražiai išvadinau jį lopu ir išjungiau fb, įdomu ar jis irgi pavarė ant manęs. o, dar vakar nežinomas nr skambino, bet neatsiliepiau. neturėjau noro vaidint kvailelės.
einu.

a soldier on my own, i don’t know the way

I lay in bed,
for hours in the dark,
at night.
Thinking about,
every possible thing,
in my life.

šiandien giedra naktis. ėjau prieš kokią valandą namo ir kelionė į namus prailgo, nes vis sustodavau viduryje tamsios gatvės, nušviestos žibintų ir užvertusi galvą žiūrėdavau į dangų. pagalvojau, kad turbūt šią vasarą tai paskutinis kartas, kai taip aiškiai matau žvaigždes. aš žavėjausi.

juk niekada nežinai, kada bus paskutinis kartas, kada paskutinį kartą matysi saulę, kada paskutinį kartą nuoširdžiai kalbėsiesi su tau brangiu žmogumi, kada paskutinį kartą įmerksi kojas į ežero vandenį, kada paskutinį kartą supsiesi ant supynių, kada paskutinį kartą glostysi savo augintinį... niekada nežinai, niekada negali nuspėti. nežinosi, kada reiktų ištarti sudie amžinai. nežinomybė. daugybė akimirkų pasimiršta, nugarma į prisiminimų liūną, kaip ir kiti prisiminimai. gal kartais šmėkšteli galvoje šėšėlis, bet taip to ir nesupranti.
nėra sudie.

o man taip nėra noro atrašyti į postus... į laiškus... į viską. atsibodo, nusibodo, užkniso. tegu laukia manęs, jeigu taip nori, bet aš dabar negaliu.

užvakar grįžau iš miglės, buvau gimtadienyje, o tada iki antradienio šiaip buvau. gimtadienis buvo visai linksmas, buvo daug ką veikt. pavyzdžiui, darėm tą super nusibodusį cinamono challenge ir druskos bei ledo challenge. cinamono... ech, buvo fu, išpurškiau dūmą gal kokia antra ar trečia, vos ne apsivėmiau ir buvau visa apsivarius cinamonu. nors vis tiek šioks bei toks potyris... o va druskos ir ledo...

yeah, per nuotrauką atrodo ne taip baisiai, kartais išvis raudonai mėlyna atrodo. che che. šiaip iš tikrųjų nežinau ar visi vlogeriai didžiausios lamos ar aš halkas, bet išlaikiau leduką pakankamai ramiai ir nebuvo jau taip baisu, kaip iš visų reakcijų tikėjausi. taip, skaudėjo. taip, degino. taip, šaldė. taip, kunkuliavo. taip, graužė. taip... skaudėjo labiau, kai atgniaužiau ledą. tiksliau, ledo jau nebebuvo, o ta druska siaubingai buvo prišalusi, tiesiog prikepusi prie odos ir reikėjo neblogai pakrapštyt. anyway, pirmas dvi dienas nieko negalėjau su ta ranka padaryt. dabar (penkios dienos) jau galiu daryt lyg ir viską, nors vis dar skauda, kai paliečiu vos smarkiau. uccch, visgi faina. įdomu kaip bus toliau. apskritai negalėjau lankstyt rankos, nes iš kart taip siaaauuuuubingai degti pradėdavo, atrodė, kad pusės delno odos nebėr ir tik pajudinsiu ar priliesiu ranką, tai didžiausios žaizdos atsivers, tarsi kirminai kokie po oda graužtų mėsą ir būtų kažkokie čili pipirai. yeah, nelabai malonu. bet vistiek sakau, kad buvo geras potyris. įdomu per kiek laiko nebeliks žymės.

šiandien (na, tiksliau vakar) su egle ėjom apsipirkti. nusipirkau du pieštukus, du tušinukus, žalią želinį, trintuką, korektorių, penalą. iš drabužių tai bliuskutę, kažkokį megztinį (abu indėniško stiliuko) ir smėlio spalvos maikę ilgom rankovėm, čia prie megztinio gana įmantraus. dargi nusipirkau tokį kaip lankelį... net nežinau kaip vadinas, toks plaukus suima daiktas, su sage, iš kurios plunksnos kyšo. mat eglė užsimanė daryt mane indene. šiandien dar mama supynė mano plaukus į krioklį, tai baisiai gyrė eglė ir jos mama. huh. jėga.

i kill people in my mind

The hanging tree

Are you, are you
coming to the tree?

Wear a necklace of rope
side by side with me

Strange things did happen here
no stranger would it be

If we met up at midnight
in the hanging tree.

papasakosiu kaip miegojau. nuėjau miegoti devintą, po devynių šiek tiek. taip, ryto. ketvirtą nulipau nuo kompo ir įsijungiau tokį dalyką "qeep" per telefoną. nu ir užsiplepėjau iki devynių su irakiečiu, kurio vardas yahya. mes šiaip senokai rašinėjamės, bet šiandien buvo bombikė. atsikėliau gal be dešimt penkios. taigi aš dabar, kai šitą rašau, dar tik pusvalandį atsikėlus, nors dabar jau pusę šešių. man rimtai reikia vakarinių pamokų... va, ką tik parašiau anglišką laišką alex iš uk, jam 22 metų. geez, pastaruoju metu vien angliškai bendrauju. šiandien pastebėjau, kad angliškai rašinėjuosi gana laisvai, bent jau taip buvo su yahya, net nejaučiau, kaip lengvai žodžiai liejasi. aišku, kartais pamiršdavau vieną ir kitą žodį, bet tai buvo gal tik kokius tris kartus :D

buvau pas eglę, žaidėm žaidimus ir šiaip stūmiau ant jos ir tuo pačiu glausčiausi ir koriausi jai ant kaklo, žiūrėjau kaip jos brolis žaidžia call of duty. sutvarkiau nuotraukų failus ir ištryniau per tris šimtus dainų iš kompiuterio, dabar liko du šimtai su puse. atsidariau "šnibždantis su bedieviais jausmais" ir skaitau ir man sunku patikėti, kad tai aš viską parašiau. nebemoku taip rašyti. nebemoku... na, kaip kažkas yra sakęs, kad didysis rašymo menas dažniausiai kyla arba iš begalinio džiaugsmo, arba iš veriančio skausmo. kai rašiau apie saulę, man galiojo antras variantas. dabar nebe viskas taip jau ir blogai, neskaitant tų akimirkų, kai viskas apskritai atrodo siaubinga ir liūdna. eisu gal miegot. skauda akis.