they will say you are on the wrong road, if it is your own

You never had a heart. You, the thin, shivering child in your mother’s spindle-thin arms, had a case. A casket, held open for the compass you hid in your ribcage pointing north, towards the sea. You had a heart of darkness, eyes stained black with squid ink and skin ice-cold to the touch.

blemba, liūdna.
žmonėms sakai, kad tau viskas gerai. žmonėms sakai, kad esi patenkinta savimi. mintyse netgi pagiri save. juokiesi iš pokštų visa gerkle. turi draugų, susitinki su jais, netgi rengi vakarėlius. kartais pagauni save besišypsančią. bet kartais užsimerki ir jauti, kad vokai sveria tonų tonas. lieki užsimerkusi ir nebetiki. nei savimi, nei pasauliu. kartais pažvelgi į save veidrodyje ir su šlykščia ironija mintyse pagalvoji kaip gi galėjai kada nors pasvajoti, kad tave koks nors vaikinas mato kaip patrauklią būtybę. ir dar tas skonis ant liežuvio, tas nusivylimo, nevilties, netgi pykčio skonis... kartais pažvelgi į žmonių veidus ir viskas, ką sugebi pamatyti, yra kažkokie nepažįstamieji, kurių po dešimties metų net nebesutiksi. kartais sugauni save su gniužulu gerklėje ir užstrigusia rauda, nes viskas, ką randi širdyje - pilka supuvusi tuštuma, sugriuvę bokštai ir sudegę miškai. kitą akimirką vėl pajudi ir viskas vėl gerai. viskas puiku. bet ar iš tikrųjų? rodos, nėra ko čia nesidžiaugti. visiškai aiškiai suvoki, kad yra žmonių, daug daug nelaimingų žmonių, kuriems yra daug blogiau, kurie turi rimtų problemų, kurie palūžę ir nebegali atsistoti ant žemės. tai kodėl, po velnių, taip negera? rodos, depresijos šešėlis persekioja. bet nuo to laiko taip sustiprėjau... arba tiesiog pabėgau. uždariau save savyje. ir niekas nebeskaudina, nes niekas neberūpi. nes iš tikrųjų tu nesi čia, su visais. tu toje nematomoje vietelėje, kur nėra nieko, kas išduotų. nėra nieko, kas galėtų suvaryti durklą į nugarą. bet negali pasakyti, kad toji vieta sutverta iš šviesos, ką? veikiau iš nevilties, iš tragiško gyvūliško skausmo, priešmirtinio riksmo, kai nebeturi dėl ko kovoti, kai nebegali atsikelti, kai nebegali... gyventi. bet niekas nepastebi. nes esi išprususi kaukių specialistė. kažkas pyksta ant tavęs, kad tau nerūpi, kad elgiesi kaip kalė. bet nebegali elgtis kitaip. ta slapta nematoma vieta tave įtraukė lyg juodoji skylė. ir toliau kursi kaukes, toliau lindėsi prieblandoje, kol kas nors sugebės tave iš ten ištraukti.

jei sugebės. jei atsiras kas nors.

Q: nuotaikos prieš mokyklą?

blood on the blade, hear the angels cry

I fall to my knees, I await my death.
A fallen warrior, hear my last breath.

taigi vasara eina į pabaigą. turėjau didingus planus. aplankyt keturis miestus, susitikt su draugais kaime, daug maudytis. didingi planai nuplaukė. sort of. susikūriau mažuosius planus, kurie nors kiek turėjo pakeisti didžiuosius. paguodos planai.
dabar nebeliko beveik nieko.
ak, pamenu kaip aš svajojau. kvaila buvau.
dabar laukiu nesulaukiu kada baigsiu mokyklą ir išvažiuosiu. kada prasidės mano didžisios kelionės. tada nereiks remtis į kitus žmones, kliausiuos savimi. pavyks.

i am not a mystery because i lost myself, there is no beauty in my tragedy

Our generation is lost.
We are hard workers, drowning in school and mental illnesses.
Society is cruel, jobs are scarce and money doesn’t come easily.
Prices are going up, homes cost more.
We can’t have everything the generations before us have.
So we have begun to glorify the negativity and simplicity.
A shoe-box apartment and cheap wedding is the picture of romance.
Poetry and acoustic guitars from a church garage sale is our inspiration.
Thrift shops and your lover’s clothes are society’s wardrobe.
We are coined as the selfish generation, useless and greedy.
But, you know,
I don’t think we ask for much.

nematot, bet sėdžiu čia ir galvoju kaip gi išsireikšti. kaip išpilti mintis. gal tiesiog ir pilsiu, pažiūrėsiu kas išeis.

kartais aš bjauri. ir mintys mano keistos. aš lyg ir liūdna, bet ir pikta. gal ir viskas man gerai, bet tuo pačiu kažkas ne taip. ir kol kas dar niekas nesugebėjo per tokią būseną likt šalia manęs. nes aš nepakenčiama. nes žmonėms nepatinka tai, ko jie nesupranta. atsiprašinėja, klausia, įsižeidžia, o aš jau nebežinau kas ir sakyt. tai tyliu. tyla gera byla. ar kaip ten sakot. kartais mano keisti žodžiai, rodos, žeidžia. bet aš nenoriu. kodėl. kodėl taip imti į širdį. kodėl bandyti rasti prasmę. kodėl. kodėl nepažvelgus į viską iš šalies. kodėl į mane nepažvelgus iš tolo. lyg į dėmę. kodėl pakišat po mikroskopu ir bandot suprast. kodėl uždarot mane. kodėl. kodėl laužot galvas, kai man negerai. kodėl, kai niekas nekaltas, ieškot kaltų. kodėl aš turiu... kodėl turiu... kodėl iš manęs kažko norit. bandot lipdyt ir kažką keist, bandot kažką suvokt. bet velniška nesėkmė aplanko, aš tikiu. niekas dar nepasiliko. pasiliko tik tie su kuriais per mažai bendrauju, kad galėtų iš manęs kažko norėt. ir aš toliau kalbėsiu ir elgsiuos kitaip, ir toliau mane lankys keistos mintys ir keisti jausmai, keisti ateiviai pasiglemš mane, mano akyse sprogs žvaigždės, iš nosies bliauks ambrozija, vemsiu smėliu ir gėlėmis. ir toliau niekas nesupras. ir toliau jausiuos nemylima, nes aš... nemoku. nesvarbu. ne. slaptos naktys ir slapti pašnekesiai apie taip nekenčiamą sistemą, apie kvailas mokyklas ir kvailą išsilavinimą, kurio niekad neprašiau, niekad nenorėjau. ha, iš tikrųjų pamenu, kad maža norėjau būti mokytoja. ha. tikrai ha. naivus vaikas. turiu širdį. kas ji dabar? ledas, akmuo, ugnis ar visata? troškimai, troškimai... svajonės, mintys, lapai, eilės, kakava ir žemynai. aš nežinau. vieną naktį buvau laiminga. daugiau nepasikartojo. gaila, gal, truputį. skauda akis. vasara namie. puiki vasara. dievų miškas chaosas chaosas nesąmonė pikti žmonės išgalvoti gerumai. žavinga.

Q: koks jausmas būt prarytai liūto?

you asked for death so i am no longer your murderer

Hello my old heart, how have you been?
Are you still there inside my chest?
I’ve been so worried, you’ve been so still
barely beating at all.

įsivaizduok, kad siaubingai bijai aukščio. net ir visai neaukšto, gal tarkim tiesiog užsikabarojus ant traktoriaus stogo ir pažvelgus į viską iš to kelių metrų aukščio, tau pasidaro silpna.
dabar įsivaizduok, kad stovi ant eifelio bokšto viršūnės. tu vis dar bijai aukščio, mirtinai. tavo kūnas tau rėkia, kad jam baisu, kad greičiau nuliptum ir atsistotum ant tvirtos žemės. bet tu negali. tu turi šokti. paimti ir nušokti. visi nematomi balsai, nuoširdūs ir geri, sako, kad liksi gyvas. bet tu negali. tu netiki. nori kuo grečiau nulipti ir daugiau niekada čia nebegrįžti. bet vistiek paimi ir nušoki. vėjui beplakant tavo plaukus ir drabužius, žemei artėjant beprotiškai greitai, tau išdygsta sparnai. ak, viltis! gal balsai sakė tiesą! bet tavo sparnai neveikia. nesugebi jų ištiesti, nesugebi jais sumosuoti. tik dar greičiau krenti į pražūtį. bijai siaubingai. nanosekundės lekia pro tave, ašaros greitai dingsta, nušluojamos vėjo.
kai paslikas guli ant grindinio, negali patikėti, kad likai gyvas. bet kažkaip likai. nors tikrai tikėjai, kad mirsi. bet tavyje jau kažkas pasikeitę, kažkas atimta. kažkas sulūžę. sparnai bereikalingi kybo tau už nugaros. nušokai manydamas, kad mirsi. išdygus sparnams manei, kad dar gyvensi. jiems nesuveikus, mirtis pribloškė tave savo didybe. o gulėdamas ant žemės nebesupranti - kodėl.

itin panašiai bijau adatų.
iškvietė greitąją. patikrino. ištraukė tą daiktą su adata. aš atsiguliau. o kas man daugiau daryti? juk gal mirsiu, jei ne šita vaistų ampulė. tai gerieji balsai mane guodė, kad viskas bus gerai. mano kūnas reagavo be mano sutikimo. kojos trūkčiojo, oda pašiurpo. bet aš lyg ir dar nesuvokiau, kas su manim daroma. o kai viskas baigėsi ir visi išėjo, palikę mane tenai gulėti, tiesa pribloškė - ištvėriau. nė nepajutau kaip ašaros pradėjo riedėti, susigerdamos į plaukus ir patalus, kuriuose bandžiau pasislėpti.
tai kas, kad gyvensiu. vistiek ta adata iš manęs kažką atėmė. ir jokie sparnai negalėjo padėti, nes buvau prirakinta savęs pačios. būčiau negalėjusi ištverti minties, kad su adata savo kūne pašokčiau ir priešinčiaui. kad pačiai būtų reikėję ją išsitraukti, kaip būtų skaudėję. daugiau emociškai, negu fiziškai.
gulėjau ir nieko negalėjau padaryti.
vis dar jaučiu tą metalinį daiktą, skrodžiantį mano kūną.

terrified of whats inside, he crawls like a worm from a bird

His heart was full of depth,
but he chose to let it hide
and masked his pain with pills
and smokes and jokes and lies.

kaip beveik niekas šiam pasauly nežino, tai grįžo mano tėvas. jeigu nežinojot, kad jis buvo išvažiavęs, o tai itin galimas daiktas, nes aš pati sužinojau tik kažkada po kelių savaičių, anas dirbo vokietijoj. tikiuos pridirbo pinigų, kad jau susimąstė grįžt. aišku gi, kad pripirko glėbį šokoladų ir kažkokių kvailų sąsiuvinių aplankų, surely knows what i lykeee.
šiaip iš esmės norėjau ateit čia parašyt apie vieną liūdną dalyką, kuris taip jau išėjo, kad man egzistavo prieš akis, o aš tik dabar tesusivokiau. bet dabar suprantu ir tai, kad nėra prasmės. kam čia skųstis neišvengiamais dalykais, su kuriais užaugau? neverta. neverta rašyt. neverta sakyt. ate.