i want to be like water. i want to slip through fingers, but hold up a ship

She seems so cool, so focused, so quiet, yet her eyes remain fixed upon the horizon. You think you know all there is to know about her immediately upon meeting her, but everything you think you know is wrong. Passion flows through her like a river of blood.
 She only looked away for a moment, and the mask slipped, and you fell. All your tomorrows start here.

vis pagalvoju, kad norisi kažką čia parašyti, bet kai jau esu bespaudžianti naujo įrašo mygtuką, visada suvokiu, jog visiškai beprasmiška ir nesvarbu yra viskas, ką noriu pasakyti. net ir dabar taip galvoju. but here i am, writing shit and not stopping. pls stop reading.
skaičiuoju jau penktą galvos skausmų dieną. užmigusi nepamenu kada, atsikėlusi prieš žadintuvą, na, atsikėlusi ir žymiai ankščiau, mat jau buvau nusprendusi, kad neisiu į mokyklą. gal padės. rodos, nepadėjo. nerimauju dėl istorijos, na, ir geografijos. gal šiek tiek lietuvių. anglų... labai mažai. nerimauju. (dieglys į smilkinį primena, kad jis irgi nerimauja) apie vienuoliktą valandą nusprendžiau išjungti telefoną ir nenaudoti kompiuterio. darėsi liūdna, kad nėra kas veikti, buvo paranojiška mintis, kad nuo šitų dalykų tik dar labiau skauda galvą ir šiaip, neturėjau kam parašyti, kas suprastų mano apgailėtinas mažas niekingas bėdeles. (note: dabar tikrai nustokit skaityti) darosi koktu pagalvoti (o pagalvoju dažnai), kokia gi nevėkšla ir tinginė, ir paskutinė idiotė esu. darosi bjauru ir siaubingai graudu. norisi verkti, verkti ir verkti ir niekada nenustoti, bet geriau pagalvojus, ne, norisi paimti ir išleisti paskutinį savo pradvisusį atokvėpį ir viskas. kam gyventi tokį apgailėtiną gyvenimą išvis. šiandien piešiau. atsiverčiau piešimo sąsiuvinį su rimtu nusiteikimu kažką nupiešti (nuo pat gruodžio to nedariau) ir susimąsčiau ką gi galėčiau nupiešti. akys galiausiai užkliuvo už musgaudžio, ir mintyse kilo vaizdinys. tada pagalvojau, kad tingiu ir čia daug darbo. padėjau galvą ant atversto sąsiuvinio ir po kiek laiko suvokiau, kad  blet reikia nors kartą kažko netingėt ir padaryt. (kiti dalykai būtų: kambario išsiurbimas, ruošimasis ir mokymasis egzaminams, ėjimas į mokyklą, prakeiktų teisių išsilaikymas, apskritai kambario rimtas išvalymas, drabužių susilankstymas, knygų skaitymas, pastovus piešimas (pastebėtas progresas nors šį kartą per keturis mėnesius), daugiau rimtesnių dalykų nebesugalvosiu šiuo metu) tad ėmiau ir pradėjau piešti. nupiešiau vazoną, augalėlį nežinau kokį, tada buvo daug darbo ir rankos skausmo. užtrukau virš valandos. piešiant skausmas lyg ir aprimo. baigus nebežinojau ką daryti, buvo jau keturios po pietų, tai ir įsijungiau atgal telefoną. skausmai grįžo. relaksacijos valandos baigėsi. bjaurysčių dienos tęsiasi.

it isn't enough for your heart to break because everybody's heart is broken now

I don’t want to see anyone. I lie in the bedroom with the curtains drawn and nothingness washing over me like a sluggish wave. Whatever is happening to me is my own fault. I have done something wrong, something so huge I can’t even see it, something that’s drowning me. I am inadequate and stupid, without worth. I might as well be dead.

i'm so fucked.
gal tik grįžus iš darbo, jau į vakarą. dar būtų šviesu, nes dabar jau šviesėja. o gal tik kažkada dar vėliau? galvotų, kad miegu, miegu, miegu... miegu. o gal mane išduotų tai, kad naktį ramu. kad dušas sausas, kad batai neliesti, kad nėra nešvarių indų. gal. gal. niekada nesužinosim.
i'm okay, really. i feel kinda fine. nesijaučiu tarsi mirčiau, tiesiog viskas blanku, slegia ir niekas neberūpi, nors tuo pačiu kankinuosi, kad nerūpi ir tai viską paverčia dideliu kvailu rūpėjimu. šiandien šalta. nors šiandien pati šilčiausia diena po šios žiemos so far. šiek tiek valgau, šiek tiek nevalgau. šiek tiek miegu, šiek tiek nemiegu. šiek tiek nusiminus, šiek tiek ne. viskas kaip ir visada.
dar ateina gimtadienis. nuo pat dešimto gimtadienio keldavau šventę. šį kartą apsieisiu. ne taip ir liūdna kaip galvojau. visgi reikia aukotis ir mokytis, bla bla bla, all that boring stuff that i don't do.
aš laiminga. galvojau apie vaivorykštės spalvos piliules, kurios skirtos dažyti vėlykiniams kiaušiniams. labai žavinga. taip.

she took my heart, i think she took my soul

Some people feel like they don’t deserve love. They walk away quietly into empty spaces, trying to close the gaps of the past.

noriu pasakyti. noriu rėkti. noriu klykti, kol prarasiu balsą. noriu verkti ir raudoti, iki kol akys taps upėmis. noriu... per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug per daug išnykti

nedarau nieko.
nesvarbu.
viskas gerai ir niekas nesvarbu.

there’s something disturbing about recalling a warm memory and feeling utterly cold

We’ll squeeze every second that we can from our lives, because we’re young, and we have plenty of years to grow. We’ll grow until we’re braver. We’ll grow until our bones ache and our skin wrinkles and our hair goes white, and until our hearts decide, at last, that it’s time to stop.

atsitiko taip, kad mano gyvenime atsirado du vyrai. berniukai. tiesiog berniukai. ir dabar sukuosi pakvaišusioje karuselėje tarp pirmo ir antro. ką daryti. kurį pasirinkti. vienas man patinka dėl vienų dalykų, kitas dėl kitų. abu yra itin skirtingi, abu savaip mieli, gražūs, užvedantys, supratingi, geri... ir svarstau, ir suku galvą. skausminga procedūra. vienas mane myli, kitas ne. greičiausiai. jeigu nebūtų antro, taip ir būčiau pasilikusi su pirmu. ramiai. viskas būtų ramu. susitaikyčiau su jo nebuvimu, priprasčiau prie šalčio. bet antras siūlo savo glėbį ir šiltumą. sakysit ir sakot, kad mesčiau pirmą. kad būtų taip paprasta... tarsi žaidimas... suprantu, kodėl taip sakot. bet nepasidaro lengviau apsispręsti. sunku. ar žmogui lengva pasirinkti kaip mirti? vieniems lengva. kiti neišdrįsta. kiti gauna ir kulką į galvą ir nuteka upės srovėle.

she is rotting quietly under her skirts with a melancholy smile, like the odour of violets given off by a decomposing body

There’s just something unsettling about studying your reflection. It’s not a matter of being dissatisfied with your face or of being embarrassed by your vanity. Maybe it’s that when you gaze into your own eyes, you don’t see what you wish to see—or glimpse something that you wish weren’t there.

ir kybau per dieną prie telefono, kybau prie kompiuterio. nesiskubinu rašyti pirma, oj ne. bet kartais vistiek parašau. tu atrašai kada gali. galvoju: "nieko tokio. dabar tu užsiėmęs, juk tu toks užsiėmęs žmogus. pasirašinėsim vakare, kai grįši namo." ir grįžti. ir atrašai kada gali. užsiėmęs, užsiėmęs... o aš ir kybau, ir kybau... ir tada sulaukiu labanakt, o kartais ir nelabai sulaukiu. bet nieko, suprantu. tu užsiėmęs žmogus. pavargsti. viskas gerai. gerai. reikia suprasti. reikia nebūti clingy attention whore. tokių nieks nemėgsta. nemėgsta. todėl atrašau kada tik gali man atrašyt. nieko tokio, kad negali. viskas gerai. gerai, sakau.

i feel so distant. so out of touch, so out of space. i want to call you my home, but you aren't. i guess it can't be like in those romantic books, movies and shit. i want you to understand me, but i feel like drowning. i can't tell you how cold and sad and distant i feel whenever i'm around you. you would feel hurt. i want you to believe that i do feel like at home around you... maybe if you believe that, it would somehow become true. it feels like i'm trying really hard to love you and i know i shouldn't try because love should come naturally. maybe i need to let go... i desire to belong. i only want to have one human in my life. the one who would know me for what i am truly. but maybe that's only possible in fairy tales... yeah, probably...

atsiprašau.