the idea is to participate in your existence

Sometimes, when I lie awake at night, I wonder whether I’ve lived at all. Is it the same for everybody? Do some people have a greater talent for living than others or do some people never live, but just exist?

ar būtų labai revoliuciška tiesiog nieko nedaryti? gyvenu limbo ir man atrodo, kad pasaulis reikalauja, jog kažką daryčiau.

ar visi esame girdėje apie "tą" žmogų, kuriam jau gerokai virš 40 ir niekada nedirbo?
"- oi, va ta gyvenime nieko nėra dirbusi, baltarankė mat, vyras išlaiko."
ar priimtina tik sunkus darbas, tik išlietas prakaitas ir vargani centai, kuriuos greitai išleidi, kad galėtum išgyventi. ir tai mes vadiname tvarkingu bei padoriu gyvenimu.

ir man labai juokinga, nes taip pat puikiai suprantu, jog šiame pasaulyje nieko negali gauti už dyką. ir taip pat stipriai palaikau ir suprantu tuos, kurie turi tikslų, ambicijų, tie, kurie visada ieško geresnio kelio ir, rodos, niekada nepailsta. kaip ironiška, kad norint padoriai gyventi, turi dirbti vidutiniškai 8-12 valandų per dieną ir mes tai vadiname teisingumu. ha. aš nežinau. man reikia važiuoti į užsienį, man reikia į biržą, man reikia draudimo, man reikia medicininės pagalbos, man reikia dirbti, man reikia valgyti 3 kartus į dieną, man reikia studijuoti, man reikia save prižiūrėti, man reikia džiaugtis, man reikia gyventi, man reikia uždirbti, man reikia šypsotis, man reikia... aš noriu... o aš noriu... ir visai nesvarbu ko aš noriu... ir niekas nepasako ačiū, kad vis dar gyveni. nors labiau egzistuoji. gyventi gali tada, kai nori džiaugtis, kai nori šypsotis, kai nori nemirti, kai gali daryti šį bei tą, po truputį, iš savo susigalvotų norų sąrašo... kai nori... kai nenori.

arba tiesiog gali pasakyti, kad aš tinginė. galima ir taip. gi reikia, truputėlį. o tai ko tada norisi?

i mustered up the best version of me, and still, it wasn’t enough

…and you drink a little too much and try a little too hard. And you go home to a cold bed and think, ‘That was fine’. And your life is a long line of fine.

kodėl niekada nepaklausi kada paskutinį kartą verkiau? kodėl to paties nepaklausiu aš? ar tai skamba keistai? per daug artimai? tai kas tada mes esame jei ne draugai, jei ne švelnūs meilužiai?

norėčiau, kad paklaustum. galbūt mano atsakymas padėtų tau suprasti kažką daugiau. kažką mažiau. kažką žibančio. kažką horizantalaus. galbūt kažką statiško, kas seniai sumedėję. galbūt kažką glitaus, kas ilgai šaknijaoi. galbūt kažką pritemusio, kas ilgai vadėjosi. norėčiau būti kiškio kraujas ant vilko snukio, ar supranti? norėčiau būti pumpuras ant medžio ankstų pavasarį, ar supranti? norėčiau būti baltai juodas vainikas ant vaiko karsto, ar supranti? norėčiau būti bitė ant išsiskleidusio žiedo, ar supranti? ar supranti? ar žinai? ar paaiškėjo? ar tinka? ar gerai?

negerai. netinka. nepaaiškėjo. nežinai. nesupranti.

kai tu nematai, štai tada...

...verkiu.

negražūs dalykai.
mįslės.
ar pakankamai nukraujavau?

don't let yourself go, because everybody cries. everybody hurts sometimes... so hold on, hold on, hold on. everybody hurts

We lost our dreams along the way
but I never thought you’d trade your soul to the fates
never thought you’d leave me alone.

pilve miršta kareiviai, galvoje lydo metalą, akyse šoka degtukai, o mano kojos iš ratų ir rankos tampa kapais.

trenkė per žandą mintis, jog visada gyvenu. egzistuoju, veikiu, laikausi. dabartiniu laiku, dabartinė rūta. ir

***

man nepatinka, jog reikia gyventi. skauda. kodėl niekas neturi pasirinkimo padaryti pauzės? kodėl nuo pat gimimo esi priverstas judėti ir daryti? kodėl negaliu kuriam laikui nustoti gyventi? taip skauda. kodėl vienintelė išeitis yra numirti? kodėl tai taip konkretu ir be galimybės sugrįžti atgal? o apskritai kodėl norėčiau sugrįžti??? juk gyventi taip skauda.

labai erzinančiai maudžia širdį ir plaučius. reikia valgyti tris kartus per dieną, išėjus reikia gražiai apsirengti ir pasidažyti, reikia praustis, reikia daryti atsiskaitymus akademijoje, reikia eiti į paskaitas, reikia žaisti gerą bei mylinčią merginą bei supratingą ir šiltą draugę, reikia tvarkytis, reikia kažkur eiti, kažką daryti. kažką amžinai daryti, o aš tik klipata klipatėlė savo minčių raizgalynėje ir man taip sunku judėti, taip sunku kažką daryti. kartais tiesiog imu ir suklumpu neegzistuojančiose vietose bei prapliumpu lietumi bei žaibais. šiandien atsibudau su gniužulu gerklėje, dar kiek, ir sapnai būtų mane pravirkdę. ir kaip dabar gyventi šią dieną? sunku net egzistuoti. sunku laikytis už raudonos virvutės, kai abi tavo rankos labiau primena žirkles, o ne pirštus.

ir niekam negali pasakyti, nors žinai, kad daugeliui tavo draugų taip pat sunku gyventi. bet tarsi niekas nesupranta ir visi turi išsiauklėję tokį naują etiketą, kuriame sarkastiškai juokaujame prie arbatos ar alaus puodelio kaip norime numirti, bet niekada nieko rimčiau, oi ne. etiketas užblokuoja ir neleidžia nei apsikabinti nei paverkti, nes turbūt baisu, kad šie juokai staiga tau trenks per veidą ir į pilvą bei nebegalėsi nei įkvėpti nei galvos į viršų pakelti. baisu, kad staiga tarp draugų rato tai taps realiausia tikrove ir visiškai nesvarbu, jog kiekvieną kartą, kai grįžti namo ir lieki pats su savimi...

nebegali juokauti.

there are ways of dying that don’t end in funerals. types of death you can’t smell

There’s just something unsettling about studying your reflection. It’s not a matter of being dissatisfied with your face or of being embarrassed by your vanity. Maybe it’s that when you gaze into your own eyes, you don’t see what you wish to see—or glimpse something that you wish weren’t there.

randai vagoja manas akis, širdyje nardo piranijos, plaučiai varva nuo smalos, sprogimo atogarsiai spengia ausyse, virvė įsirėžusi į nedailų kaklą, tarp pirštų supasi peiliai, mano siela prapuolus mirties giljotinoje.

gana. nėra žodžių, netinka.

but if you must be clever, then be clever. be brave. sleep with fists closed and shoot straight

There is a place deep, deep inside every person that is hidden and hard to find. If things get bad enough and life gets too hard, though, some people will go to that place and never come back from it. Certainly, all outward appearances will suggest otherwise. They will look as they always did. They may even act somewhat like their old selves, but the truth is, the -real truth- is that they are hiding in this place deep inside where no one can touch or hurt them anymore.

tu rėki ir aš nieko nesuprantu, nes atsiminimai plūsta į mane ir pasidaro sunku kvėpuoti.

girtas ir piktas žvėris, spjaudosi ir drąskosi, o tu tik auka, tu tik vaikas, tu tik vaiduoklis, tu tik tegali stovėti.
prieš 5 metus paskutiniai žodžiai, kuriuos tada pasakė, buvo keiksmažodžiai ir kaltinimas, kad esu melagė, o tu tik mergaitė, tu tik liūdna, tu tik raudona akvarėlė, tu tik tegali klausytis.

ausinės
visu garsu
su neaiškia muzika,
nes, dieve mano,
juk
taip skaudu girdėti
kas dedasi
aplinkui.
pamenu
kovos judesius -
nindzes ir karatė.
juokas,
tu buvai geras.
ir skausmas.

kai man keturi, tėvelis buvo juokingas ir geras,
o mano meili mamytė mane mušė jei padarydavau kažką negero.
kai man devyneri, aš bijau grįžti namo po mokyklos,
o mano liūdna motina verkdavo, nes tėvas ją mušdavo.
(nupirkdavo gėlių ir atsiprašydavo, kai išsimiegodavo)
kai man dešimt, žiūriu kaip krenta žemė ant mano geriausios draugės karsto,
o aš pradedu rašyti apie mirtį ir širdgėlą.
kai man trylika, nekenčiu savęs labai smarkiai,
o mano riešai ir lūpos šlapiai parausta.
kai man penkiolika, tampu bespalvė ir permatoma,
o mano širdis amžiams užsidaro į narvelį.
kai man aštuoniolika, vis dar egzistuoju ir krutu,
o mano mintys susideda iš pasikartojančių "viskas gerai", amžinai.

tad viskas gerai, rėk ant manęs, kaip rėkė jie abu, o aš tylėsiu. nes taip užaugau. beprasmiška kažką rašyti, taip. viso gero.