2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

love me when i least deserve it, because that’s when i really need it

Kartą ėmiau kristi - žemyn, žemyn.
Pamaniau, kad tai mirtis. O gal tai buvo gimimas. Prisiminiau, kaip mąsčiau, kad nėra ko bijoti, nes galiu nukristi tik į savo rankas.
Lygiai taip pat būna ir jiems, tik jie to nežino.
 


"Rūta per rami jūsų chebrai."
taip sakė jis jai. taip, daugeliu atžvilgių esu kitokia nei jos dvi. jos svaidosi keiksmažodžiais į žmones - aš tyliu. jos stumdosi ir mušasi - aš stoviu. jos rėkia, jos pyksta, jos grasina - aš žiūriu ir galvoju "dieve, kada visa tai baigsis?".
ir jos gali taip daryt kiek tik nori, netapsiu kaip jos. nesu tokia. nebūsiu.

pagal simptomus, sergu depresija. ir man taip linksma, kai skaičiau ir mintyse žymėjausi teigiamai. taip, galbūt iš dalies ir sutinku. bet juk niekas nemato! niekam net neįdomu :) tai aš tik juokiuos, juokiuos, juokiuos iš visko. jeigu taip, tada man viskas gana gerai. o būna, kai tik sėdžiu. kai tik galvoju. ir tada viskas, ko norėčiau, kad niekas neklaustų "kas blemba tau yra, kad nekalbi?". jos nesupranta. jos liepia, kad tai daugiau nebesikartotų. bet aš juk ne daiktas, kuriam gali nustatyti emocijas argi ne? aš joms nepriklausau. kada noriu, tada tylėsiu. kada norėsiu, tada kvatosiu.

ir mirsiu, ir po velnių, man vienodai, kad joms tai nepatinka.

2 komentarai:

Meilė rašė...

Protingi žodžiai tik būtų dar geriau jei taip ištikrųjų norėtum pasakyt jom ;]

Laukinė Liepsna rašė...

tai dabar jau susitvarkė jos abi :D bet tada aš joms ir sakiau, kad nesu kaip koks daiktas, kuris gali vien teigiamas emocijas turėt, dar ten sakiau, kad kada norėsiu, tada nekalbėsiu ir panašiai, bet iš esmės jos nesiklausė.