if home is where the heart is then my home is where you are

Aš nemiriau, bet praradau gyvybės dvelksmą:
Įsivaizduok, kuo aš tapau,
kai netekau iš karto ir gyvybės, ir mirties.

velniop.
viską velniooooooop.
o gal ir nieko.
hmm, pirmadienis. na ką, dar viena diena tenai. praėjo tik savaitė ir dvi dienos tenais, bet atrodo, kad ištisas mėnuo. tiek daug įspūdžių, haha, tai kas bus po mėnesio? turbūt nieko neatsiminsiu.

o šiaip tai nesijaučiu taip smarkiai sudaužyta, kaip kad galvojau. na aišku, skauda. vemt verčia žiūrėt į kalę nr.1. ir šiaip, nemalonu matyt kaip kas nors iš klasės ateina su jo fun cap'u arba kaip jis nusuka žvilgsnį mane pamatęs ir apsimeta, kad nematė.

bet yra Dovydas. :D jaučiat, spėjau susapnuot jau jį. kiek atsimenu, tai žvengėm abu iš kažko, buvo linksma. kuri dar nežinot, tai jo fb Dovydas Fleksas. ir šiaip, užvakar daviau jam savo nr, tai vakar parašė, pakalbėjom... taip sakyčiau labai pieviškai. šiandien nerašiau, o jis irgi. rytoj parašysiu, pakankinsiu. ir šiaip nesu tokia, kad lysčiau šiknon. man pačiai patinka, kai palieka erdvės. aš jos irgi stengiuosi duoti.
ah, ir šiaip. gyvenimas visai neprastas atrodo.

siunčiuosi dabar Sims3, tik labai lėtai siunčiasi ir stringa ten kažkas... gal susitvarkys.

ir man taip norisi kurti, ką nors rašyti, bet taip nėra minčių. taip siaubingai. arba jeigu ką parašau, tai būna didžiausia nesąmonė.


verčiu prirašytus sąsiuvinius savos kūrybos, savų minčių, šypsausi dėl tragiško rašto, o kartais tiesiog perskaitau ir mintis užplūsta liūdesys ir... ilgesys. buvau tokia įdomi asmenybė, nesuprantu, kur aš dingau. kaip kad skaičiau kažkur, kad mes rytą nebe esam tokie, kokie buvom vakarykštę dieną. kažkas atsitiko, kažką pamatėm, pasakėm, išgirdom ir mūsų patirtis mus pakeičia. štai kaip. penkiolika metų keistis... metai atgal... du metai... trys... palyginus kokia buvau šeštoje klasėje, tai šis pasakymas toks teisus.

kažkas, ką radau kažkada parašyta:

Turiu daug demonų savy,
Nugalėt jiems reik jėgų.
Bandau įžvelgt ką nors tavy,
Kad pasisemčiau daugiau vilčių.
Tik mano rankos ne geležinės,
O širdis ne akmeninė.
Nestabili aš lyg supynės,
Nuo menko vėjo jau skrendu,
Bet pabaiga tai dar ne paskutinė.
Ir kartais nebyliai verkiu, 
Nes iš rankų slysta meilė,
O piktas balsas grasina nužudyt
Mano sudaužytą valią,
Po visam ją paskandint,
Kad šėtonas įgautų galią
Išnarstyt mano baltus kaulus.
Tamsų šešėlį aš nešuos,
Atsiminimus visus patirtus.
Gilią ir purvina duobę sau kasuos,
Tuo pačiu rėkiu skausmingai,
Plaučiai plyšta tyliai.
Krentu be garso į pelkyną,
Pilną piktų ir betikslių sielų.
Norėčiau išrast joms vaistą,
Kad pasijust geroms padėtų.
Tik staiga aš be riksmo paklaikstu - 
Niekam nereikalinga juk esu.
Žvelgia mano žalios akys
Į nežinomus bjaurius pasaulius.
Tokios ilgos ir beveidės naktys
Nepažvelgs į amžiams pasmerktus.
Kartoju melą rankas sudėjus,
Tikiu, tai malda manoji.




paskaičiau ir pagalvojau: "oh, tai mergaitei blogai."