neįsivaizduoju kas man yra. visą šią savaitę. lyg nesava. pykstuos su žmonėm, keikiu juos, atstumiu ir pamirštu. man BLOGA. nuo visų. nuo jūsų. nuo JOS. negaliu. užsikruškit po velnių. man nerūpi. kaip gali rūpėt, net jei aš sau nerūpiu. tokia atmata. nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu.
And you are the wolf
And I am the moon
And in the endless sky we are but one
We are alive
In my dreams wolf and I
geez, mokykla. kažkaip negerai jaučiuos. neramu man. liūdna. jaučiuos... išdavus save. taip keista. sunku apsakyt ištikrųjų. jaučiuos visus pamiršus. visus palikus. tik aš, viena egoistiška ir savanaudiška. šiandien valgiau daug marcipaninių saldainių. tokie skanūs. paprastai saldainių nemėgstu. bet šitie skanūs. tokie... skanūs.
o šiaip tai ką žinau. nuotaika... negera. noriu nieko negalvot, miegot ir miegot, nieko negalvot... niekada neatsibust. haha. būtų linksma. eh, ir tas Godrikas... geez... jis toks geras... matęs tiek visko. nežinau. jo negyvas gyvenimas toks graudus ir tragiškas. toks tyrai nedoras ir nuodėmingas. dieviškas. liūdnas. vienišas. buvo skaudu matyt, kaip jis pats atsiduoda šviesai... kurios nematė 2000 metų. bet kas jos pasiilgtų taip ilgai nematęs. šypsena... nusižudyti laimingam? štai kur tikra palaima. jis priminė man mane. kažkiek. nežinau iš ko tiksliai. tiesiog. pajaučiau jam didžiausią simpatiją, o jis buvo taip trumpai... taip greitai išėjo.
I want to play video games in our underwear with you while eating chinese food.
And then fuck all night.
And we can do some other epic shit too.
jaučiuosi keistai.
nuo pirmadienio sėdėsiu šapokos suole. su Meile. taip keista. su niekuo neatsisveikinau. jokiam klasiokui nepasakiau "sudie". niekam nereikėjo manęs tenai. aš buvau niekas, tik dar viena užimta vieta suole. ha, kokia aš... kitokia. visos susidraugavo, tik ne aš. tokia keista išaugau, toks neįprastas didelis vaikas išsivysčiau.
įdomu, ką jie kalbės. o gal nieko nekalbės. iš kur jie žinos? sakiau tik vienam klasiokui. o jis taip nuoširdžiai pasakė, kad labai gaila, jog išeisiu. liks tik (negražus žodis apie klasiokes). žinot, širdį paglostė. pasijaučiau visai neprasta. ne, pasijaučiau išskirtinė. vistiek kitokia. įdomu, ką dariau, kad tapau tokia. matyt tai, kad nesielgiau kaip kvaila barbė, neknisau proto kada nereikia... nežinau. buvau savo vietoj.
o dabar būsiu kitoj vietoj. stipresnėj mokykloj. šiaip viskas gerai, tik va labiausiai šūdas su rusų. nu Meile, tu gi žinai. aš ten nei bum bum. įdomu man ar visi toj 1D klasėj moka nooormaliai skaityt kaip tu, Meile. nes jeigu taip, tada aš pražuvelė. vaikštanti gėda.
su chemija bus dar kažkaip ne tas... visai ne kas. o toliau tai viskas gerai. netgi matematika! toliau viską moku, viską suprasiu jeigu tik panorėsiu. viską aš galiu.
tėvas tai švęst nori, šampano nupirks, torto. dar ir mamos artėjantį gimtadienį pašvęsim, dviguba proga. galvoju, kiek mažai jiems reikia. matyt dabar girsis per visur, kad va jų dukra šapokinė. hahahaha.
tik įėjusi šiandien pro duris mamai pasakiau: "gali vadint mane šapokine".
yeah. ir šiaip, žiauriai sunervino ten visi jie. tai grįžau namo ir motina net ramino, nes taškiaus ir trankiaus į visas puses.
eh, pirmadienį dar reiks nunešt visus vadovėlius. miela bibliotekininkė. prapisom mes ten visiem protą, nes reikėjo šiandien atnešt visus vadovėlius. be vadovėlių nebus parašų, be parašų nebus leidžiama eit į šapoką. tai susitarėm, kad atseit aš viską nunešiau šiandien... nu matot, kokie įdomūs dalykai vyksta :D
ai aš nežinau. noriu pritapt ir viskas. ai noriu dar nebūt durna ant chemijos ir rusų. *kvailai nusišypso*
eem... seniai nerašiau. nežinau, neturiu apie ką rašyt. neturiu ko gero, prasmingo ir meniško pasakyt.
tai va, gyvenu. dingo nuotaika kažkur, fak. net nesėdžiu prie forumų, kaip įprastai. o tai taip keista. nes pastarąsias dienas tik ir sėdėjau. dienos bėga greitai. mokykloje nieko naujo. mokausi, šypsausi, kalbu... šiaip lengva. kai esi atsiskyrėlė, tau nereikia vaidint linksmos, niekas nepaklaus ar viskas gerai, jeigu stovi nuošaly ir akivaizdžiai liūdi. niekam neįdomu. tu nesi to organizmo dalis, tave ignoruoja. oh, dar ir pastumia, įžeidžia. tu tik svetimkūnis, nepritapęs sistemoje. kvėpuoji, naudojiesi erdve, kuri priklauso tam organizmui ir štai ima ląstelėms ir nepatinka...
geez, ta biologija mane paveikė.
šiaip, ką aš žinau. vėl smarkiai svajoju, kad reikia pakeist kambarį, padaryt jaukesnį. tokį meilutį. nors jau dabar iš jo beveik nebeišeinu. skauda galvą. man negera. viskas atsibodo. atsibodo netgi tai, kad skundžiuos! aaah, kokia aš beviltiška. nenoriu pasakot apie ką nors linksmo. neįdomu. na, verkšlenimai irgi neįdomūs. šiaip pasiilgau savo kūrybos. eilėraščių. viso to rašymo. jaučiuos labai degradavus. labai labai. buka kaip bambukas. negerai, negerai. aš ir žvengiu, ir skaldau bajerius ir panašiai. tai taip paprasta. lyg vaikščioti nuogam. o taip. tik gėdos jausmas. kaip gaila. vakar susimąsčiau su kuo aš dalinuosi skausmu? nagi, su kuo? bus spėjimų? tavimi? ar ja? ahhh... deja. galvojau, galvojau, galvojau... rinkausi veidus vieną po kito. kai veidų galvoje nebeliko, suvokiau, kad su niekuo. kaip liūdna. net juokinga. bet tai niekam nerūpi. na, gerai, gal kažkiek kažkam rūpi. bet juk išsipasakojimai nepadeda. nežinau. aš nenoriu tokių šūdų. tokių... netikrų. aš noriu gyvo žmogaus. ne tų, kompo ekranų panosėj. nėr gyvo žmogaus. esu aš. manęs mažai. manęs per mažai. niekas nepadeda. einu namo viena. galvoju... kad... nežinau. kaip užbaigt? nežinau. velnias. po velnių viską.
Tai koks gi tu paukštis, vienatve? Tai ko gi tu skrajoji po Žemę, ko suki virš galvos? Niekada tau nepavyko manęs paaukštinti, beje, ir pažeminti. Negaliu tavęs palesinti, pagirdyti. Negaliu tavęs pagauti, nušauti. Jaučiu, kad tu turi lizdą mano širdyje. Kartais tu mane išlaisvini, kartais sukaustai.
Už ką man tave keikti - už drąsią svajonę? Už ką man tave girti - ūž liūdesį, skausmą?
-J. Mačiukevičius
jaučiuosi dvejopai. vieną akimirką tarsi skraidau, kitą jaučiuosi penkios pėdos po žeme. tu sakai, kad mane kažkas visada slegia.
kažkas slegia, traukia žemyn, kažkas nepaliaujamai skaudina, temdo horizontą.
Meile, jau pamiršai mane?
blemba, kai pagalvoju, tai taip lengva apsimesti, kad tu nepažįsti to žmogaus. kad tavęs visiškai niekas su juo nesiejo, nebuvo jokių pokalbių, jokio juoko ir jokių nuotykių. iš dalies liūdna, kad taip būna. labai labai. nežinau, aš tai beveik visada gailiuosi ir pasiilgstu tų žmonių, nors ir ką sakyčiau, kad man visiškai vienodai. taip reikia sakyti. ak, jausčiausi kiek geriau, jeigu žinočiau, kad ir jie meluoja tokį patį melą. būtų geriau. nors gal ir sunkiau. juk lengviau, kai atrodo, jog tu nerūpi tam žmogui. tada pagalvoju, kad matyt ir man nereikia prisiminti, nereikia ilgėtis. bandai nusispjaut ant žemės ir eit toliau, nesidairyt atgal į praeitį.
po velnių, o kartais man taip sunku. ir dabar tenka matyt tą kuiną kiekvieną dieną, nesuprantu kodėl. juk pirmosiomis savaitėmis nemačiau, nors buvo tokios pat pamokos kaip ir dabar. tai kas pasikeitė?
skauda. skauda matyt kiekvieną dieną, kiekvieną tą akimirką. nenoriu matyt, nenoriu nieko girdėt ir žinot. PO VELNIŲ. negi taip sunku būtų tą norą išpildyt?
nedaug prašau...
o gal ir daug.
o šiaip ar taip aš juokiuosi. šiandien pasijaučiau labai tolima ir svetima, kai ėjau kitoj gatvės pusėj nuo jų abiejų, tad perbėgau gatvę, apsikabinau ir šaukiau atsiprašau, o ji sakė, kad vis dar pyksta, tad atsiklaupiau ir vėl atsiprašiau. tada ji stebėjos kas man, nes juk aš taip nesielgiu. labai principinga, užsispyrusi ir pasikėlusi.
štai kokia turbūt aš.
o gal ir dar blogiau. pripažink, tu nori, kad apie tave kažką žinočiau, nori nori nori.
ah, o šiaip, klausia manęs ar turiu berną. ir dar įsivaizduokit, kad jai atrodo, jog tik vieną paturėjus iš kart turiu kitą. na, iš tikrųjų, aš pasistengiau, kad tokią nuomonę ji ir susidarytų. taip lengviau.
yeah, vėl nemiegu. negaliu. noriu pakilti prie žvaigdžių ir spindėti, noriu kaukti sielvartingai ant kalno viršūnės kaip vilkas, noriu skristi lengvai kaip žvirblis.
bandau rašyt, bet taip siaubingai nieko nebesigauna. noriu kažką rašyt, noriu išsiliet kaip visada, noriu išverkt viską raidėse, bet... kažkaip nežinau, užblokuota. kaip žinot būna, kad kažkokie prisiminimai užsiblokuoja smegenyse po kokio nors sukrėtimo ar šoko... tai aš jaučiuosi labai panašiai.
nereikia manęs guosti, mielute. tai tiesiog neįmanoma. viskas gerai, juk sakiau. viskas gerai, tik pasaulis griūna ir gyvenimas kažkoks nespalvotas. viskas gerai.
You make jokes because you’re afraid to take anything seriously. Because if you take things seriously, they matter.
ji manęs klausia ar žinau tą jausmą, kai noriu verkti, bet negaliu. atsakau, kad žinau. nemėgstu verkt. vietoj verkimo aš pykstu ir nekenčiu, žudau ir siunčiu į pragarą.
o savaitgalis buvo toks geras. penktadienį buvau trumpam grįžusi namo, pavalgiau, nusiprausiau ir nuėjau miegot, tada man paskambino ir išėjau į miestą. ten nuėjom prie dauniškio ežero žiūrėt fontanų su V ir Ž, tada Ž palydėjom iki maximos, o su V lėkėm pas mane, nes jos tėvų nebuvo ir norėjom, kad aš nakvočiau pas V. dešimtą vakare jau buvau laisva ir sėdėjau pas V ant sofos. eh. ką žinau, negaliu net pusės perteikt viso to, ką mes veikėm ir dėl ko aš parsiradau namo gerokai per vėlai... kitą dieną po dešimtos vakaro.
ir sėdėjom mes jau šeštadienį vakare balkone tryse, aš, V ir jos brolis ir blemba, taip juokinga buvo, T (brolis) pradėjo kažką svaigt, tada aš irgi prisidėjau, o V tik raitės raitės ir raitės iš juoko, apskritai buvo taip linksma, taip juokinga visą tą parą su ja. taigi aš tapau Kopūstų Karaliene, Žiūrkių Pelene ir Dantukų Fėja.
Žiūrkių Pelene todėl, kad aš iš namų naktimis bėgiojau, o žiūrkes paverčiau karieta, kuri iš kopūstų ir keliaudama tapau Kopūstų Karaliene, nes keliavau kopūste, važiuojant jį kramsnojau, o vėliau tos pačios žiūrkės mane užpuldavo ir dar traukavo karietą. o Dantukų Fėja tapau tada, kai diskotekose lakstydavau po bernų burnas ir su liežuviu tikrindavau kurio kada iškris tie apikirmiję apsamanoję dantys ir kada man reiks skrist ir nešt jiems pinigų.
eh, mirtis tada buvo, net rūkyt nebegalėjau kaip raičiaus. visi trys mirėm, bet buvom nemirtingi.
