 |
I wish life had a delete button. |
man tai kažkodėl nostalgija.
toks... liūdnas jausmas. dažnas jausmas. turėčiau būt pripratus, bet taip vis niekad nebūna. žvengiu, žvengiu, šypsaus ir juokiuos, bet dienos pabaigoje tam nebėra jėgų. tiesiog... paleidi visas šypsenas į kanalizacijos vamzdį ir pradingsti. neatrašai. nuplauki savo vienumos kampelin, kur niekas nebeknisa proto. kur gali tiesiog atsipalaiduoti.
jo vardas Lukas. blondinas. aukštas. vėžys (ohmaigadwhatasurprize). bet durnas. gal. nežinau. pagal pažymius durnas. rašyt irgi nelabai moka. bet atrodo mielas. ir vis tiek. skauda man, nes nu... sunku pasakyt. sunku tai ištart mintyse. skauda. paprasčiausiai nenoriu. blokuojasi man viskas.
o rašyt irgi nebenoriu nieko. jaučiuos sugniuždyta. mano rašymo įgūdžius pažemino, nusmukdė, nujuodino... jokių rašymo įgūdžių neturiu. nemoku rašyt. nežinau šito žodžio. nebeliko tos Rūtos, kuri per pamokas, kad mokytųsi, keverzoja dar vieną istoriją. nebeliko ir visų tų eilėraščių, pabarstytų minčių. nieko tokio nebeliko.
tuštuma.
gyvenkim draugiškai. kaip ir sakiau. keltis vakare, eit miegot paryčiais. oh. what a...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą