 |
Believing in something so distant as if I was human. Alone and lost. |
liesti klubinkaulį. šonkaulius. matau tas nuotraukas tų vargšių pagaliukų. matau ir galvoju: "kad man taip tokį sunkumą..." aš matau merginą su neaiškia ateitimi. jos akys miglotos, užmerktos ir seniai betikinčios. jos rankos nuleistos, šiurkščios ir pamiršusios kaip mylėti ir švelniai liesti. jos eisena nebegrakšti, bet kokia, susiliejanti su minia. tos merginos drabužiai šiek tiek berniokiški, slepiantys moteriškas formas, viską, ką ankščiau matė kiti. jos mintys kankina. jos vidus - skausmas. jos vidus - amžinas prisiminimas. ji viliasi, kad kažkas jai įkvėps gyvybės. ji viliasi sutikti žvilgsnį. bet nors ir sutinka, ji nieko nebemato. ji nori, ji labai nori, iki verksmo nori, bet ji nebemato. jos širdis atbuko ir suakmenėjo. jos venomis nebetekėjo kraujas ir gėlių pumpurai, ten tekėjo užgrūdintas plienas ir rožių spygliai. ji sutinka žvilgsnių. bet ji nesąmoningai nuo jų slepiasi. mergina negali nieko padaryti.
ją tokią sutvėrė. ji buvo kitokia. mergina buvo kitokia. bet viskas ėmė ir pasikeitė. kodėl, kodėl? - klausė šioji, bet niekas neatsakė. jos balsas nebeskambėjo. jos šnekos tapo kandžios, ji nebetikėjo tuo, kuo tikėjo ankščiau. ir ji meldė grįžti, bet kartu galvojo, kad žolei žaliuojant, snaigėms krentant, mergina užmirš.
tai tu, tai tu, - kartojo ji, savo trumpai nukirptais nagais bedžiojo į mane pirštu. o aš klykiau ir muisčiaus, bėgau kaip stirna nuo gaisro. nenorėjau nieko girdėti. tu tai ne aš, - kartojau niekam.
ir taip imti ir nurimti. muzika, besisukanti ore. simfonija atleidimo. išlaisvink mane, atrakink, - kažkas šnibždėjo. šimtai akių seka kiekvieną žingsnį. ir ji nežino, nenutuokia. ji mėgo kraujo skonį burnoje. gal kažkas ir norėjo ją pažinoti. gal kažkas ir manė pažįstąs.
aš tavęs niekad nesuprasiu, - kažkas kartojo, užsikirtusi senovinė plokštelė, jų buvo tik kelios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą