she says she doesn't care, but her eyes tell a different story

I'm not good at expressing my feelings, so I keep everything bottled inside. Half the time, I want to tell someone what I'm feeling, but I don't even know how to describe it... so I stay quiet.

okey, savaitgalis buvo labai geras, tik grįžau mirtinai privargusi, o nuo to nuovargio darosi sušikta nuotaika. nuo vakar laiką praleidau prie ežero draugės sodyboje, kurioje šventėm jos gimtadienį. plaukiojom valtimi po ežerą šiek tiek, bet bangos buvo labai aršios, tai labai neplaukėm toli. kalbėjom įvairius dalykus, kažką darėm ir panašiai. tada naktį jau ėjom į pirtį, iš jos kaip pasiutusios bėgom į ežerą, ten susipjausčiau koją į kriaukles ir netyčia palikau kraujo žymes visur ant grindų, kur tik ėjau. tik vėliau pajaučiau, kad kažkas tai ten man skauda. žodžiu, maudymosi sezoną atidariau, to patvirtinimui lėkiau dar kartą su kroksais į vandenį, haha. dar klausėmės tuo metu eurovizijos per radiją, mat ten nėra elektros, per akumuliatorių kažkaip ten viskas sudirbta. mmm, paklausę eurovizijos ėjom miegot, kaip keista, bet lūžau pirmoji. iš tikrųjų, man buvo nuobodžios kitų merginų kalbos ir neturėjau nė ką pasakyt. tiksliau, tylėjau, nes viskas, ką norėjau sakyt buvo kandūs, ironiški ir sarkastiški žodžiai, pastabos ar pašaipos. labiausiai stumt norėjos, kai apie bernus šnekėjo, ypač viena taip reiškės... tarsi viską žinotų, tik netyčia berno neturėjus. ir šiaip aš ten vienintelė patirties turėjus. žodžiu. o taip tai aš dar va iki dabar galvoju apie vieną tokį dalyką, kurį darėm. apie kiekvieną merginą reikėjo pasakyt jos pliusus ir minusus. kiekviena turėjo pasakyt. žodžiu. tai aš ten prisiklausiau visokių pievų ir įdomių dalykų, o kai jau mano eilė atėėėjooo...
nu gerai, labai ko nors naujo neišgirdau šiaip. be to, kad gražiai rengiuosi, esu "faina", linksma ir nebeatsimenu kokia, dar išgirdau, kad esu savanaudiška, kandi, stumianti, pigi, pasikėlus ir galvojanti tik apie save, atrodanti taip, tarsi galėčiau išduot žmogų tą pačią akimirką ir kažkas dar ten, dabar taip iš oro nepamenu. nu šiaip jau dėl beveik visko pritariu, tik nelabai supratau kas ten per velnias su tuo pigumu. nors kai paaiškino, tai aš taip gana visai save atpažinau. žodžiu, dar pasakė, kad durna esu dėl tos matkės ir nerimta, o jeigu rimtai pašnekėčiau kada nors, tai manęs, ko gero, daug kas paklausytų. ir dar aš tinginė. ak, dar liepė pasipudruot, nes "labai rėžia akį raudoni žandai". galėčiau kad ir cemento užsikraut ant tų skruostų ir švytėtų bjauri oda vis tiek. tai va, nors aš draugė, bet kartu esu kaip priešas. sakė viena, kad kartais su manim bijo pasilikt vienu du, nes nežino ką sakyt, kad aš neišjuokčiau ir nepašiepčiau, kad visada pagalvoja apie ką reiks su manim kalbėt. ehem, išvadas galit daryt pačios. ypač labiausiai kreipiau dėmesį į vieną mergą, kurios aš nelabai pažįstu, jinai manęs irgi. nes pažįstami tai pažįstami, jie gal jau susitaikę, pripratę, žino mane. bet nepažįstamas žmogus tau pasakys, kaip jam atrodai iš šalies žiūrint. tai va, aš pigi pasikėlus kalė, kuriai reikia gyvent miškuose. aišku, jinai labai gražiai visą tai pasakė, mes visos ten gražiai viena ant kitos sustūmėm. ale. miškan man, kad vilkai sukandžiotų.

o ryte miegojau ilgiausiai, tiksliau, nemiegojau, bet labai norėjau ir stengiaus miegot, tik nieko neišėjo, o tada pavalgiau, su viena drauge perplaukėm ežerą nuo vieno kranto ir atgal, tai gal virš dviejų ar trijų kilų irklavom. skaičiau dar knygą, valgiau daug skanumynų, ėjau su maudymke dar šiek tiek pasituršlent į vandenį, įsirausus į miegmaišį beveik nesiskyriau vėliau su juo, lindėjau jame ir šokinėjau/ropojau su juo... ir panašiai. ir dabar namie jau sėdžiu kažkur apie valandą ir daugiau.

(kalė)

i love her and that's the beginning and end of everything

Drown
Last time we went swimming
the sea stood up and hugged you
as though you were responsible
for keeping it blue.

labas vakaras, štai ir aš. jau šešta diena kaip nevalgau nuo septynių ir sportuoju kiekvieną dieną ^^ labai tuo džiaugiuosi ir tikiuosi šitas dalykas nenutrūks. visgi, turiu tikslą pas Skaistę pasirodyti plokštesniu pilvuku. o ir dabar mano plaukai keistai surišti šniūrais, kuriuos ryte išleidus turėtų būti atseit garbanos. tik plaukų neploviau, tad mama sakė, kad labai abejotina ar kas gausis. bus matyt. rytoj į mokyklą eisiu su rožine suknele, kurią vilkėjau per gimtadienį. na, tikiuosi, kad labai nelis. mano striukė ir skėtis mokykloje, rytoj ryte žygiuosiu tik į antrą pamoką, nes nėra pirmosios muzikos. bet ir į antrą nelabai apsimoka eit, kūno kultūra. bet jeigu noriu, kad mane nuvežtų, reikia keltis anksčiau, bendraklasiokės tėvai veža. tokios tokelės. dar bandžiau rašyt apie tą Andrėją, bet... dvi eilutes parašiau ir užstrigau. tiesiog nesugalvoju apie ką galėčiau įdomesnio parašyti. patį istorijos siužetą turiu, grubiai viską paėmus ir sukišus į penkias-šešias eilutes, bet... ahhh...fdgipjaerj. sunku man rašyt. netgi ilgesnius postus rašant, kad ir kokių kelių šimtų žodžių, visada užtrunku. kol perskaitau, tada dar kartą perskaitau ką kitas parašė. tada sėdžiu tikrai bent kelias minutes, kol galvoju, kaip pradėti. tada pradedu ir rašau rašau, tikrinu vis ar logiška, ar nuosekliai eina su pašnekovo judesiais ir pasakytais žodžiais... turbūt per daug kreipiu į tą postą dėmesį...? ugh, ką padarysi, rašytojos dalia jau tokia. nors ten kai parašau kilometrinį postą ir man tokiu pat atrašo per dešimt minučių... tai pasijaučiu kaip kokia suvartyta ir vožtelta per veidą. juk rašiau mažiausiai pusvalandį tą postą! daugiau nieko nebežinau.

i lost myself years ago

So break me in two, peel back my ribcage and cover every page of my heart with love poems that you will burn some day. - Andrea Gibson

hello my little monsters.
ką tik pasisveikinau panašiai kaip gaga. taigi šiandien mokykloje per pertraukas lauke labai fainiai grojo mūsų mokyklos talentukai, sugebantys dainuoti ir groti kokiu nors instrumentu. ir diena pasitaikė graži, nors vakar labai lijo. prie pat išėjimo buvo patiesta kilimai su pagalbėmis ir sėdmaišiais, keli instrumentai, kurių nežinau pavadinimo, o tada pačiam priekyje sustatyta kelios kėdės ir stovai su mikrofonais, iš šonų pastatytos kalonkės, kitam šone aparatūra muzikai, suoliukai. jeigu įsivaizduojat, tai galit pamanyt, kad visai šaunu. iš tikrųjų, buvo labai faina, kažkaip pakelia nuotaiką ten stovėti ir žiūrėti, bendrai su visais dalintis skambančia muzika. buvo ir juoko ir dar mūsų klasės merginos dainavo ŠGMA dainą, kuri išplėšė pirmą vietą. pirmą kartą nuo mokyklos susikūrimo laimėjo pirmokai tą ŠGMA. galbūt jau sakiau. bet mūsų mokykla jaunutė, atsidarė tais metais, kai gimiau, xe xe.

apskritai, nežinau ką pasakyt. nebus šį kartą jokio filosofinio dramatiško ir depresiško įrašo. bus paprastas. ir, matyt trumpas. tiesiog norėjau pasidalinti su jumis apie šiandienos didižiausią įspūdį.

i became my own worst enemy, without noticing

Darling, believe me. Every day, every minute. I fight to find myself.

amen.
norėjau vakar parašyt čia, bet taip gavos, kad tik save sudaužiau ir stalą sutrankiau. baisiai susinervinau. kvailas daiktas tas blogas. reikėjo per html eit ir tvarkyt, kitaip niekaip... žodžiu. nesismulkinsiu.

ar kada nors buvot pajautę tą jausmą... kai jautiesi tarsi būtum rojuje - nėra jokio skausmo, vien šviesa. tiesiog pluduriuoji skaisčioje nebūtyje, kuri persisunkusi laime, kur nevyksta nieko blogo. gali skraidyti ir juoktis, nebijodamas, kad tave išvadins išsigimėliu ar keistu žmogumi. ten nėra ašarų, tik tyro džiaugsmo. kur gyvena tikros meilės žiedai ir gyvena amžinos dvi sielos dalelės. viskas tenai nuostabu ir tu jauti tą. bet tuo pačiu jauti, kad tau gniaužia gerklę ir norisi verkti iki kol akys išvarvės, norisi raudoti kol uždusi ir galų gale mirsi. tai pragaras, nes supranti, kad toji šviesa, apie kurią galvoji ir slaptai trokšti, niekada tavęs nepasieks. visi spinduliai nukris kažkur kitur. amžinai būsi šešėlyje, gyvensi jame, virsi juo. visada degsi kančių liepsnose. ir saulė bus lyg blankus ir skaudus atsiminimas. ar kada jutot tokią laviną per akimirką? man teko.

esu atsiskyrėlė. neturiu daug draugų realiam gyvenime, o tiksliau tai tris drauges. nėra ko nė lyginti, kiek kiti turi, tie vadinamieji populiarieji. už tai turiu virtualių draugų. daugiau. galbūt apie tai vertėtų susimąstyt, bet ką žinau. tiesiog labai dažnai mane užknisa žmonės. tas jų amžinas plepėjimas, nesąmonių šnekėjimas. kad tik užpildyt tylą ir nejaust jos. kartais pareinu namo... nušveičiu daiktus ir užsidarau. užsirakinu. motina nesugeba iš manęs išpesti nė žodžio. aš tiesiog nebegaliu. nenoriu žodžių, nenoriu sukelti oro vibracijų ir bangų. nenoriu. bet kartais man taip norisi su kuo nors pasikalbėti. įdomiomis temomis. įtraukiančiais pokalbiais. apie viską, bet rimtai, nuoširdžiai, atiduodant dalelę savęs. ir, pasirodo, kad tokio žmogaus nėra. einu per telefonų knygą, praeinu visus numerius iš eilės. jų gal šimtas su viršum. išjungiu. užsimerkiu. suspaudžiu lūpas. ir stengiuos ignoruot tą troškimą pašnekėt. apskritai, gyvenime tebuvo du žmonės, su kuriais galėdavau šitaip pašnekėt. bet jie abu dabar yra nepažįstamieji ir, manau, manęs nemėgsta. na ką gi, čia jau aš kalta, manau. tiesiog tokiomis akimirkomis suvokiu, kad turiu nieką ir neturiu savęs.

if you don't feel anything then you can never be disapointed

My life is a silent hurricane. I feel like I giving up. No one understands, and they never will.

pradėjau klausyt kardinaliai kitokios muzikos negu klausydavau. ir ji tokia gera. rami, sruvenanti, jausminga, nuoširdi ir neapkrauta, besiliejanti.

na čia prisiskiria irgi šiek tiek prie tos muzikos, nes turiu šito žmogaus dar kelias dainas kompe. o šiaip pažiūrėjau tvd paskutinę dalį ir panorau žūtbūt gaut šitą dainą. tokia rami. o man širdį skauda, reikės nueit gal kada nors pas daktarus. ignoruoju aš tą skausmą, bet toks peilis kiekvieną dieną duria, ypač dar kai čia bėgau ištvermei aštuonis ratus lauke... galvojau mirs širdis ta mano, bet vistiek nestojau, nebūsiu kokia nors mėmė, kuri dejuoja iš kart ir žliumbia, kad negali bėgt, nes skauda. aš ne tokia. fizinis skausmas, emocinis skausmas, koks skirtumas? aš uola. ir dar skaudėjo ką tik, bet lyg ir aprimo, tai gerai. 

vieną naktį gulint, tik tada, tik tada pirmą kartą iš tikrųjų suvokiau posakį "spengianti tyla". tokia nemaloni, mirtina tyla, bet kartu tokia triukšminga, nes negali pasislėpti nuo to spengimo, to cypimo, kuris aidi tavo galvoje. bandau ir ausis užsikimšti, bet nepadėjo... spengianti tyla. o aš viena. naktis. ir bandau užmigti, kaip visada, nes juk matyt visi žinome, kad mane kankina truputuką nemiga. 

apskritai, tai dėjau ant mokslų beveik, kaip ir visi. tiesiog laukiu atostogų. kada nebereikės sukti galvos dėl pažymių ir kada nebepatirsiu streso. būtų visai linksma. ir aš noriu keliaut. dieveli, kaip man reikia pakeisti aplinką. visiškai naujai. nes tie patys vaizdai jau vemt verčia, tikrai nepakelia nuotaikos.

žinot, man atrodo, tikrai išprotėjau dar labiau. vakar, na o gal tiksliau šiandien, kai tėvas pusę dviejų ryto mane parvežė iš draugės ir įėjau į vidų... pas mus tokia kaip laiptinė įėjus. ir sukau prie laiptų niekur nesidairydama. per striukę pajutau kažką ir kuo ramiausiai pagalvojau, kad matyt durys atidarytos ir su ranka jas kliudžiau truputuką. nes jos arti, tos durys, suprantant. ir kartais jas palieka atidarytas. užlipau laiptais. ir tiesiog atsisukau pasižiūrėti į tas atidarytas duris, kurios palietė mano ranką, kurias aš paliečiau praeidama.


durys buvo uždarytos.

and now, death sounds like a melody

death sits in the chair across from
me and watches.
death sees but has no eyes.
death knows but has no mind.

we often sit together in the night.
death has one move left.
I have none.

nežinau.
reikia parašyt kažką. kad ir apie beprasmybes. as you can see I changed blog style. do you like it? I wanted something white, pure, neutral.

taigi, TPTG forume turiu penkis acc. prijaučiat? penkis. Pedro, Delila, Teitas, Unicorn ir naujai iškepta Greisė. O va Greisė tikra seksulka, su Cintia Dicker veidu. radau aš ją netyčia tumblr sėdėdama ir iš kart įsimylėjau. tikiuosi, niekas iš čia susirinkusiųjų nepavydi. šiaip rytoj fiziką rašom, o aš nusispjovus ant to. tą Greisę įkalbėjo prisikurti Lukas a.k.a Christian Murray, mat jam labai reikia angelės. funny. įkalbėjo vien todėl, kad norėjau tos Cintia kažkur... very badly. antradienį rašom biologiją, žadėjau sau savaitgalį mokytis ir ją, bet nieko nepešiau.

well yes, I'm totally crazy about this game. geresnio žaidimo dar nesu mačius. gal net simsai varžosi man su šituo žaidimu. nors jis sunkus... aš dar tik pradžių pradžioje, o jau šitaip sunku. nors labai seniai žaidžiau panašaus tipo žaidimą, tai gal dėl to. neįpratusi dar kažkaip, dar pasimetu klaviatūroj ką reikia spaust, kai reikia žudyt... na, bet kuo toliau, tuo geriau sekasi. tikiuosi ir toliau taip bus.
o daugiau kas, tai nežinau. įkyri klasiokė lyg ir atsipiso, kaip aš ir pranašavau. oh, o Meilė visai nepasikeitė. penktadienį verkė per kažkurią pamoką ir šiaip kažkokia buvo... kaip depresuota, per daug puikiai pažįstama. tokią ją matydama pagaliau mačiau ją tokią, kokia ji buvo seniau. tik vienas dalykas nepasikeitė - pasakos, melas, išsigalvojimai. įsivaizduokit, klasiokas ją primušė, tada jį padavė į teismą ir laimėjo jį, tūkstančių prisiėmė. bullshit. pati mėgo girtis kaip visi klasiokai trokšta jos dėmesio. netgi dabartinės mano klasiokės, jos draugės, pasikvietė mane ir klausė apie tai... na ką, pasakiau, kad ji ir vidurinėj svildavo dėl šitų pasakų įvairiausių. o aš buvau susitaikius su tuo. spėju, kad ir jos dabartinės draugės susitaikys. nors bus sunku pasitikėti, kai tikrai sakys tiesą. o galbūt niekad nesakė. aš tiesiog dėmesio nekreipdavau, išklausydavau ir man būdavo dzin ar plovė smegenis ar ne. taip sakant, netikėdavau žodžiu.
vasara. geez, kaip ji arti... geez... o geez... greičiau ji ateitų.