2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis

if you don't feel anything then you can never be disapointed

My life is a silent hurricane. I feel like I giving up. No one understands, and they never will.

pradėjau klausyt kardinaliai kitokios muzikos negu klausydavau. ir ji tokia gera. rami, sruvenanti, jausminga, nuoširdi ir neapkrauta, besiliejanti.


na čia prisiskiria irgi šiek tiek prie tos muzikos, nes turiu šito žmogaus dar kelias dainas kompe. o šiaip pažiūrėjau tvd paskutinę dalį ir panorau žūtbūt gaut šitą dainą. tokia rami. o man širdį skauda, reikės nueit gal kada nors pas daktarus. ignoruoju aš tą skausmą, bet toks peilis kiekvieną dieną duria, ypač dar kai čia bėgau ištvermei aštuonis ratus lauke... galvojau mirs širdis ta mano, bet vistiek nestojau, nebūsiu kokia nors mėmė, kuri dejuoja iš kart ir žliumbia, kad negali bėgt, nes skauda. aš ne tokia. fizinis skausmas, emocinis skausmas, koks skirtumas? aš uola. ir dar skaudėjo ką tik, bet lyg ir aprimo, tai gerai. 

vieną naktį gulint, tik tada, tik tada pirmą kartą iš tikrųjų suvokiau posakį "spengianti tyla". tokia nemaloni, mirtina tyla, bet kartu tokia triukšminga, nes negali pasislėpti nuo to spengimo, to cypimo, kuris aidi tavo galvoje. bandau ir ausis užsikimšti, bet nepadėjo... spengianti tyla. o aš viena. naktis. ir bandau užmigti, kaip visada, nes juk matyt visi žinome, kad mane kankina truputuką nemiga. 

apskritai, tai dėjau ant mokslų beveik, kaip ir visi. tiesiog laukiu atostogų. kada nebereikės sukti galvos dėl pažymių ir kada nebepatirsiu streso. būtų visai linksma. ir aš noriu keliaut. dieveli, kaip man reikia pakeisti aplinką. visiškai naujai. nes tie patys vaizdai jau vemt verčia, tikrai nepakelia nuotaikos.

žinot, man atrodo, tikrai išprotėjau dar labiau. vakar, na o gal tiksliau šiandien, kai tėvas pusę dviejų ryto mane parvežė iš draugės ir įėjau į vidų... pas mus tokia kaip laiptinė įėjus. ir sukau prie laiptų niekur nesidairydama. per striukę pajutau kažką ir kuo ramiausiai pagalvojau, kad matyt durys atidarytos ir su ranka jas kliudžiau truputuką. nes jos arti, tos durys, suprantant. ir kartais jas palieka atidarytas. užlipau laiptais. ir tiesiog atsisukau pasižiūrėti į tas atidarytas duris, kurios palietė mano ranką, kurias aš paliečiau praeidama.


durys buvo uždarytos.

Komentarų nėra: