when the snows fall and the white winds blow, the lone wolf dies but the pack survives

The red string of fate
“According to the myth, the gods tie an invisible red string around the little finger of people who are destined to be soul mates and will one day marry each other.” It can get twisted and knotted... but it will never be broken.

hmmm... taigi vasara. pabėgau iš paskutinių pamokų, nors greičiau tai išėjau. tiesiog labai liūdėjau dėl visko ir dėl nieko, tvardžiausi ir panašiai. atsiskaičiau su vadovėliais, socialiniu lapu ir moviau namo kiek galėdama. dabar, atsigėrus pieno ir suvalgius sausainukų, vos vos geriau.

o mane, kaip visada, vėl kažkas graužia. šiandien - keli dalykai. bet tesinori... apie vieną pašnekėt. beje, jūs dar skaitot? nes man atrodo, kad ne. galbūt visai čia neberašysiu. rašyčiau į dienoraštį, bet matyt tingėsiu. žodžiu, nieko neberašysiu, niekam proto neknisiu, viskas su manimi ir taip bus gerai. ak, aš net negaliu atrašyti į jūsų visų trijų laiškus. negaliu ir viskas. noriu, bet neprisiverčiu... tiesiog... kažkas sugedo.


o apskritai man žadėjai tiek daug dalykų. dar net nespėjus pradėti minties, akys apsitvindė ašaromis. nes aš pykstu, nors nederėtų. nes jaučiuosi išduota, bet gal nederėtų irgi? žinai... tiek daug sakei man. tiek daug kūrei mūsų bendrą ateitį, kūriau ir aš. taip norėjau... taip troškau... mes visada apie tai kalbėdavom. o dabar aš nebežinau. supranti, kiekvieną kartą vis kas atsitikdavo. na taip, aš visiškai suprantu, kaip tau sunku ir panašiai, o aš atseit tokia turtinga, draugų turinti, viskuo aprūpinta ir bla bla bla... bet netgi tai nieko nereiškia, nes visos viltys... supranti... jos kas kartą buvo suplėšamos. po kiek laiko tu jas vėl surinkdavai, suklijuodavai, paduodavai man į rankas ir prisaikdindavai saugoti. o tada vėl tada pažadas virsdavo melu. ir viltis vėl krisdavo iš mano rankų. ir taip buvo tiek daug kartų... aš nebetikiu tavimi, supranti, saule? nebetikiu. aš tikrai labai labai labai norėčiau tikėti tavimi kaip ankščiau, norėčiau vėl matyti tave tokią, kaip pradžioje. tiesiog nebenorėjau kentėti. ir man sunku suprasti save, jausmus. ar aš ant tavęs pykstu? deja. ar nusivyliau? kiekvieną kartą. ar man liūdna? širdis plyšta.
lyg ir nederėtų pykti ar ne? galbūt dabar TU ant manęs supyksi. tiesiog viską supratau visai neseniai. tas suvokimas glūdėjo kažkur giliai. tu išdavei mane tiek kartų, kiek tik aš pajėgiau patikėti. žinau, tu nenorėjai. aš irgi. bet taip jau atsitiko. ir nieko čia nebepakeisi. aš pykstu ant tavęs, ir esu nusivylusi. tokia išduota, palikta. net nežinau, ar dar noriu tave pamatyt... aš bijau, kad vėl mane įskaudinsi. ir visiems kartoju, kad viskas px, kad man viskas dzin, bet po velnių... aišku, visi tiki. nes aš nepriekaištinga aktorė, patikėkit. savo kandumu ir šiurkščiomis (įžvalgiomis) pašaipomis priverčiu užsičiaupt visus. mano žvilgsnis nedraugiškas, bent jau man taip sakė. rodos, žiūrėdama į žmogų galvoju tik apie tai, koks jis idiotas. nors aš to net nenoriu. bet mes ne apie tai. dabar tu kvieti mane pas save. gerai, nori mane pamatyti. nežinau, ką tu galvoji. ar man šilta ar šalta. abu. žinai, toks savanaudiškas kirminas mane graužia. "o kodėl AŠ turėčiau kažkur važiuot, jeigu ji tiek kartų man melavo ir netesėjo duoto žodžio?" nagi, kodėl? kaip žinot tą posakį... dantis už dantį, akis už akį. kaip tu man, taip aš tau. pagalvosi, kad neteisinga. aš irgi taip galvoju. ir nieko negaliu padaryti. pykstu. pykstu, nes liūdžiu. pykstu, nes melavai. pykstu, nes elgiesi kaip niekur nieko. o tiksliau niekaip elgiesi. aš irgi. bjauri. va kas esu. charakteriu. apie išvaizdą dabar neverta kalbėt. tiesiog... man skauda. o tu pasidavei.