i said maybe you're gonna be the one that saves me

And every demon wants his pound of flesh
But I like to keep some things to myself
I like to keep my issues drawn
 It’s always darkest before the dawn.

skaičiau ir perskaičiau. ir kai pamačiau gimimo-mirties datą, akyse pradėjo plaukti. o vėliau skruostais kapsėti. ir aš daug mirksėjau, ir verkiau iki pačio galo, kiek ten jo buvo likę. nenustojau skaityt. ir skaitant skambėjo ta daina, ta In Loving Memory, kurios tikrai klausysiu ir klausysiu šiandien autobuse, ir kurios klausiau ir klausiau, bet išjungiau, kad ji man nespėtų atsibost.

tiesiog... tik truputį vėliau supratau, kad aš irgi taip mylėjau. ir man net sunku pagalvot, kaip ji toliau gyveno. ir net kai tiek laiko praėjo, aš vis dar galiu lažintis, kad jai skaudu. kad ji vis dar prisimena Domo veidą, jo tas akis, prisimena viską. ir širdyje vis dar žaizda. viskas, kuo skiriuosi nuo Miglės yra tai, kad aš neturėjau to, ko jie turėjo. aš ir jis neturėjom "mes". neturėjom tų akimirkų, tų nuostabių akimirkų, kurias Miglė taip dažnai primindavo savo memuaruose. nors ir draugavom net du kartus, nors tris metus visa tai tęsėsi. bet ne, dabar pagalvojus, nėra nieko. tik noras greičiau pamiršt. bet turiu prisipažint, kad visai neseniai sapnavau tą baltaplaukį. neatsimenu daugiau nieko, tik jo auksinius plaukus. buvo nuo manęs nusisukęs. bet tarsi inkstinktyviai žinojau, kad jis šypsosi. galiu pasigirti tik tiek, kad mano atmintis jau nyksta. aš nebeprisimenu jo akių spalvos - težinau, kad žalia. nebeatsimenu į kurią pusę dažniau būdavo nubraukti plaukai. neatsimenu lūpų linijos. arba nebeatsimenu kaip jo veidas atrodydavo besišypsant. mano atsiminimai nudilo, apsitraukė migla ir prisimenu tik bendrą vaizdą, nebe detales. jau nebegalėčiau nuosekliai nupasakot kai kurių mūsų pokalbių, mūsų susitikimų. ką tada jaučiau, ką galvojau. labiausiai Miglės kūrinys papirko tuo, kad tai tikra. niekas neišgalvota. ir kaip man buvo jos gaila, ir tebėra. tarsi jos skausmas persidavė man. o gal atgaivino manąjį. sunku susivokti. gal abu. ir aš visiems sakau, kad meilė yra šūdas. nu gerai. kad tai kažkokia nesąmonė. šaipausi ir niekinu, kai matau ar skaitau kažką tokio. vartau akis. lūpas iškreipia pasibjaurėjimo grimasa. bet... vaidyba. aš taip NORIU, kad mano širdis nemylėtų, kad būtų buka. aš taip to trokštu, kad net pašiepiu viską, kas susiję su meile. bet. žmonės sukurti mylėti ir būti mylimi. pagaunu save kartais svajojant, kad būtų koks nors žmogus prie šono, kaip kad Miglei Domas. taip noriu nusiplaut ir pamiršt... žinot ką. o jei ne, tai kokia tu draugė tu man? taip noriu nusiplaut tą paskutinį bučinį, nes jis priklausė tam, kuris turėjo mano širdį. noriu naujo žmogaus. siaube, kaip noriu. bet dabar gi yra taip, kad aš kažkokia... nematoma, i dont know. eh, žodžiu. užteks čia man.

and in that moment, i swear we were infinite

I missed you every hour. And you know what the worst part was? It caught me completely by surprise. I’d catch myself just walking around to find you, not for any reason, just out of habit, because I’d seen something that I wanted to tell you about or because I wanted to hear your voice. And then I’d realize that you weren’t there anymore, and every time, every single time, it was like having the wind knocked out of me.

jau rytoj.

o daina už tai, kad ji nuostabi. ir už tai, kad verkiau. ir verksiu.

she chose to disregard all sense of realism and pushed people away

I don't know what to do. I never know what to do. And you know what? I don't think I'll ever know what to do. Sometimes it's just easier to hide under my covers and ignore everyone. You know, sometimes I even ignore myself. Did you know that was possible? Because it is. It's one of my talents. Ignoring myself. Maybe I'm a little more than just "sad".

labukas dar kartą. aš vėl bibliotekoje, o kai tik pradėjau rašyti pasisveikinimą, pradėjo gražiai lyti. laukiau lietaus. ta skambi graži melodija. vaikai kitame kambaryje plaka kiaušinius ir daro kažką valgyt, va jums kokia šauni mano kaimo biblioteka. gal todėl, kad bibliotekininkė neturi vaikų, tik vieną įvaikintą merginą, ir jai patinka socialinė veikla. gana smarkiai lyja. neisiu namo kol nesibaigs lietus. o gal kaip tik išeisiu, kad tik pereičiau per lietų tuos kelis žingsnius iki savo namų.
penktadienį išvažiuosiu, per tą laiką susiruošiu kelionei į pas Skaistę, o gal netgi po to ir pas Emanuelisitą, jeigu jai  leis. pinigų manau turėsiu pakankamai. bent jau bilietams tai tikrai. ir tikiuosi viskas išeis puikiai.

for some minutes, before she fell into a deep, dreamless sleep, she just lay quiet, smiling at the ceiling

It was many and many a year ago,
In a kingdom by the sea,
That a maiden there lived whom you may know
By the name of Annabel Lee;
And this maiden she lived with no other thought
Than to love and be loved by me.

I was a child and she was a child,
In this kingdom by the sea:
But we loved with a love that was more than love -
I and my Annabel Lee;
With a love that the winged scraphs of heaven
Covered her and me.

And this was the reason that, long ago,
In this kingdom by the sea,
A wind blew out of a cloud, chilling
My beautiful Annabel Lee;
So that her high-born kinsmen came
And bore her away from me,
To shut her up in a sepulchre
In this kingdom by the sea.

The angels, not half so happy in heaven,
Went envying her and me -
Yes! that was the reason (as all men know,
In this kingdom by the sea)
That the wind came out of the cloud one night,
Chilling and killing my Annabel Lee.

But out love it was stronger by far than the love
Of those who were older than we -
Of many far wiser than we -
And neighter the angels in heaven above,
Nor the demons down under the sea,
Can ever dissever my soul from the soul
Of the beautiful Annabel Lee;

For the moon never beams without bringing me dreams
Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise bur I feel the bright eyes
Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling -my darling -my life and my bride.

the pain became second nature, the scars became commonplace

One more book, he had told himself, then I'll stop. One more folio, just one more. One more page, then I'll go up and rest and get a bite to eat. But there was walways another page atfer that one, and another after that, ant another book waiting underneath the pile. I'll just take a quick peek to see what this one is about, he'd think, and before he knew he would be halfway through it.

labas. aš rūta ir dabar atostogauju. o kas tu? sėdžiu kaimo bibliotekoje ir sugalvojau, kad gal reikia kažką suskiesti šiame varganame bloge. žinot, priminti, kad aš atseit jūsų nepamiršau ir kad man vis dar nenusispjaut. todėl gi ir rašau aš čia. o kaip jums, tai jau kitas reikalas.
jau maudžiausi šią vasarą (neskaitant iš pirties) du kartus. tiksliau penkis, jeigu skaitytume kiekvieną įlipimą ir išlipimą, bet mes galbūt gi neskaitome? šiandien vėl norėčiau nuvažiuoti, reikės senio paprašyti. po kokių dviejų ar trijų savaičių važiuosiu į palangą. labai noriu pamatyti jūrą. galbūt nebus nieko ypatingo, bet vis tiek noriu. nes... nemačiau jūros. vieninteliai kartai, kai buvau prie jūros, buvau jaunas mažas ir nesusitupėjęs vaikas (kuris, tikiuosi, dar truputį ir esu) ir man visai nerūpėjo  horizontas, kuriame susipina vanduo su dangumi, man nerūpėjo kaip atrodo artėjančios bangos, kaip jos atsimuša man į kojas, nerūpėjo pajusti kaip srovė glamonėja šlaunis, nerūpėjo sūrus vanduo (trikdo ta mintis, kad dauguma nesigėdina ir myžlioja į pačią jūrą) ar kokios spalvos ir nuotaikos atrodo jūra rytais, dieną, vakarais, per saulėlydį arba lietingomis dienomis. nerūpėjo tokie klausimai ar kai būna giedra ir šviesu, jūra atrodo šviesiai mėlyna, kaip dangus, švelniai ir neritmiškai banguojanti, o ar kai lyja ir būna audra, ar ji nutamsėja, tarsi surūstėja ir tampa pikta? man rūpi pamatyt kaip gyvena tenai žmonės. ir aš noriu pamatyti Skaistę. noriu. tiek daug norų. pagal mano paskaičiavimus, raudonieji monstrai trukdyti negalės. jeigu trukdys, nepyk mieloji, bet aš dar pabūsiu čia, kur esu. noriu maksimaliai išnaudoti man suteiktas galimybes, o į tai neišskaičiuota atsuktas kraujo kranelis (cha).

dar išgyvenau senio gimtadienį, kur privažiavo bent dviem dešimtimis vyresnių žmonių, visai senų daugumoje ir baliavojo bei gėrė. labiausiai užpiso krikštotėvas, o net du vyrai tame suvažiavimę pasirodė galimi pedofilai mano atžvilgiu. tarp jų vienas buvo krikštotėvas. kito jau nebeatsimenu, tik tas siaubingas snukis su raudonomis akimis įstrigo ir kaip jis mane gyrė, tarsi "atsipalaiduok" ir vos ne spaudė prie sienos, nekaltai klausinėdamas kaip baigiau devintą klasę. fu, šlykštu. juokingiausia buvo senis, kai visi išvažiavo, o jis išsitaškęs gulėjo lovoje, visas šlapias nuo prakaito, marškiniai užsikėlę ir rodė pilvuzotą pilvą, o jis pats šnekėjo su savimi nesamonės, rėkavo "WORKUTA", keikėsi ir kas dvi minutes verkė, bliovė katės vartą "MICEE", nes labai norėjo katės glėby, tik ji išsigando tokio senio būklės ir paklusniai gulėjo ant grindų šalia.  vėliau kai senis pagaliau atmerkė akis, nenusimovė kelnių, baba padėjo, kaip suprantu, tik aš buvau išėjusi ir kai grįžau radau senį gulintį ant grindų vien su trauzais ir klejojantį... komoje. nu žinokit, vaizdas auksinis. vėliau ir miegojo ant grindų kaip ant geriausių patalų. buvo linksma šitoji dalis. ak, dar buvau nemiegojusi dvi paras. taip gavosi, kad grįžau iš smalako sodybos ir niekaip neužmigau, paryčiais neramiai pasivarčiau kokią valandą (tipo, miegojau) ir tada taip gavosi, kad jau iškentėjusi tą bolių, apie dvyliktą mane visiškai apleido jėgos, kritau į lovą, bludinėjau panašiai kaip senis, o babai teko išjungti ventiliatorių, televizorių ir šviesą, nes pati negalėjau net adijalu apsikloti. išmiegojau tą kart dvylika valandų. ak, beje, man jau trečia diena akių uždegimas, baisingai skauda gerklę ir truputį grasinasi sloga. čia nuo maudynių pas smalaką, nors prisidėjo ir vakarykštės. tai tiek va tų žinių.