 |
| Grace whispered that she loved me, sounding a little sad. I wrapped my arms tightly around her shoulders, sorry that loving me was such a complicated thing. |
man staiga pasidarė šiek tiek liūdna. šiek tiek daug liūdna, kad net beveik susigraudinau. tumblr staiga priminė man semą ir greisę, o dar ir per fb pažiūrėjau kažkokį kvailą video... kvailystės. kodėl turėčiau norėt... na žinot. beprotybė. juk meilė neatneša nieko gero, vien skausmą ir bemieges naktis, nuotaikų svyravimus, ašaras ir neviltį. kam to reikia? kas to norėtų? aš ne. jau geriau nieko nemylėti. ir aš stengiuosi, kad taip ir būtų. didelių pastangų nereikia, nes aplinkui nėra jokio tokio, kuris super mane žavėtų.
dvi-tris dienas kentėjau nuo skylučių baimės. arba tiksliau, traumos. trypophobia. o dieve, dar kartą susitraumavau kol tikslinausi žodį ir išmetė nuotrauką. žodžiu, jus arba paveiks arba ne. bet mane taip sukrėtė, kad... kad... nežinau. aš daug ko internete mačius, bet šitas dalykas... daug ko esu mačius ir po to vaikščiodavau kaip vaiduoklį pamačius, bet tai jau panašėjo į ligą. tas dvi dienas pragulėjau lovoje, nes net neturėjau jėgų ir noro eit prie kompo. i mean, kompas? nenoriu? neįmanoma. žodžiu, dabar šiek tiek geriau, nors ta nuotrauka aiškiai mane persekios šiandien dar ilgai, aš ją sapnuosiu ir bus siaubinga. man reikia kažkokios rimtos terapijos nuo pasaulio. dargi šiandien mane apėmė visokie įkvėpimai ir sukūriau kažką gana unikalaus ir sick.
negaliu užmigt. šiandien nuo pat tada, kai atsikėliau, skauda galvą. tikiuos, mano galvoje auglys. numirsiu pagaliau. haha. einu toliau neproduktyviai ir nenaudingai gyventi.
ir aš žiūriu buffy the slayer.
Septyniolikos būdama moksleivė sužinojo, kad yra nėščia. Nuo savo vaikino, antrojo kurso studento. Jaunos merginos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, aukštoji mokykla nuplaukė, prarado daugumą draugų. Pora susituokė, apsigyveno kartu. Pragyveno sunkiai, bet padėjo pašalpos, skirtos nepilnamečių paauglių gyvenimui palengvinti. Nėštumas buvo sunkus, mat mergina dažnai pykosi su vaikinu, daug nervinosi dėl ateities ir gailėjosi savęs. Gimdymas visgi praėjo gana lengvai.
Taip gimė Elis. Po metų neištvėręs buvęs studentas paliko jauną merginą su kūdikiu ant rankų. Gyventi buvo sunku. Pardavė butą, atvažiavo auginti sūnelio pas tėvus. Susirado porą darbų, gaudavo pakankamai pinigų ir kai Eliui buvo treji, jie išsikėlė gyventi į kitą miestą, nuomavosi mažą dviejų kambarių butuką. Mergina sunkiai dirbo, bet savo visą laisvą laiką skirdavo gražiausiam vaikeliui iš visų...
Eliui penkeri. Jau dešimta vakaro, Elis guli savo lovytėje apsikabinęs mylimiausia žaislą – triušį, jo vardas Pūkis. Mamytė paskaitė pasaką, palinkėjo labos nakties, pabučiavo Elį į kaktą ir išėjo, palikusi mažą lemputę įjungtą, nes Elis bijojo tamsos. Atsibudo jausdamas, kad kažkas Elį liečia. Išsigandęs atmerkia akutes ir blausioje šviesoje pamato mamytės siluetą.
- Mamyte? – klausia Elis išplėstomis didelėmis mėlynomis akimis.
- Nusiramink, Eliuk, viskas bus gerai, nes mamytė tave labai myli, - sušnibždėjo mamytė ir nusišypsojo.
Eliui neskaudėjo, bet vaikas jautė, kad kažkas negerai. Negerai kaip mamytė Elį liečia. Berniukas sustingo, veik nustojo kvėpuoti, bet nesipriešino. Ašaros susikaupė akyse, Eliui mintyse kanrtojant mamytės žodžius. Viskas bus gerai. Mamytė myli Elį. Mamytė nenuskriaus Elio. Mamytė myli Elį.
Tokie vakarai kartojosi. Einant laikui Elis iš mamytės elgesio galėdavo spėti, kada ji ateis pas Elį, o kada ne. Elis labai bijojo, niekam nesakė. O mamytė elgėsi taip, tarsi ji neitų pas Elį kai tamsu ir keistai jo neliestų, nesiglaustų ir pati savęs neliestų. Tai tesėsi metus. Vieną dieną mamytė pasakė Eliui:
- Buvai geras berniukas, Eli, nes niekam nesakei apie mūsų žaidimą ir mamytė tavim labai didžiuojasi.
Nuo to karto mama nebeėjo pas berniuką. Paaugęs Elis suprato, ką mama darė su Eliu, nors vis dar nemokėjo žodžių „seksualiai priekabiauti“ reikšmės. Bet kai Eliui suėjo trilyka, viskas ėmė kartotis. Tik daug blogiau. Daug, daug blogiau. Dabar mamytė liesdavo Elio daikčiuką ir jam smaukydavo, versdavo sūnų liesti mamytės tarpkojį, vėliau kišti pirštus į tą drėgnumą, o kai Elis su tuo šiek tiek susitaikė ir mažiau inkšdavo, mama priversdavo Elį atlikti jai oralinį. Jeigu Elis priešindavosi ir nesutikdavo, apdujusi mama kuždėdavo:
- Eli, nebijok, mamytė tavęs nenuskriaus, juk ji tave labai myli. Eli, atsipalaiduok, tau bus labai gera, mamytei irgi. Mamytė tave labai myli.
Visa tai tęsėsi porą metų ir kai Eliui suėjo penkiolika, mama per gimtadienį pasakė sūnui, kad turi jam nuostabią dovaną, kurią įteiks vėliau. Elis nerimavo, bet nieko negalėjo padaryti. Draugų paauglys neturėjo. Visi jį laikė keistu mamytės sūneliu.
Eliui buvo bloga iki susivėmimo, kai laukė ateinant motinos.
Gimtadienio naktį mamytė atėjo į Elio kambarį apsirengusi permatomais naktiniais, po jais buvo nuoga. Artėdama prie Elio, ištarė besišypsodama:
- Mano mažasis Elis buvo labai geras mamytei ir štai, sūneli, tapai gražiu jaunuoliu, - mama priėjusi paėmė antklodę ir nuklojo Elį, apžergusi atsisėdo ant Elio ir šnibždėdama tuos iki skausmo pažįstamus žodžius, nuvilko Elio marškinėlius, švelniai bučiavo Elio atidengtą kūną. Paėmusi jo rankas, pakišo sau po naktiniais ir uždėjo ant krūtų, liepdama sugniaužti. Vaikinas kaip stabo ištiktas spoksojo į savo rankas, uždėtas ant krūtų.
Elis buvo nuklydęs. Jo protas, nenorėdamas suvokti kas darosi, nekęsdamas to, kas su juo daroma, bet kartu negalėdamas pakenkti mamytei ir atsisakyti arba kažkam papasakoti, Elio protas užsiblokuodavo. Tarsi išsijungdavo. Nors tada neatsimindavo savo veiksmų, bet vėliau prisimindavo viską. Ar mama susigarbanojusi plaukus ar ne. Ar pasidažiusi. Kuo apsirengusi. Kokius žodžius šnekėjo, ką pirmiausia darė. Viską. Tad dabar negalvodamas Elis sugniaužė dideles krūtis delnuose, o mama atsiduso iš malonumo ir liepė glamonėti krūtis. Elis tą ir darė. Jautė standžius kietus spenelius, pašiurpusią žasies odą. Tuo metu mamytė paėmė ir pasmaukė žemyn Elio apatinius, suimdama į delną penį ir pradėdama smaukyti. Kai Eliui, nori jis to ar ne, sukietėjo, mama šiek tiek pasikėlė, rankas įremdama Eliui į krūtinę, o savo vagina pradėjo trintis į Elio penį. Vaikinas jautė šilumą ir drėgnumą ir prieš jo pačio valią susijaudino dar labiau, nors visas jo vidus šaukė, kad tai negerai, kad tai nederama, iškreipta ir nežmogiška. Bet mamytė gana tikslingai elgėsi, po truputį su metais pratindama Elį prie to.
Eliui nevalingai dustelėjus, mama patenkinta sukuždėjo prikimusiu balsu:
- Patinka, Eli? Mano mylimas sūneli, mano gražuti, geruti Eliuk, tuoj tapsi vyru. Juk mamytė tave labai myli, - ir po akimirkos Elis pajuto, kad yra mamytės viduje. Mama jojo ir rangėsi, o Eliui viskas sukosi prieš akis, mamos žodžiai prarado prasmę, tik su kiekviena akimirka tapo vis garsesni ir isteriškesni, neapsakomi pojūčiai užplūdo vaikiną, ir Elis sąmonę atgavo tik tada, kai jo sėkla išsiliejo mamytės viduje, o moteris virš jo garsiai suaimanuodama įsitempė, tarsi norėdama sulaikyti akimirką. Kai mama sukniubo prie sūnaus šono, pagyrė Elį.
- Matai, mielasis, ir tau buvo gera, nes mamytė tave labai myli, - blausiai besišypsodama žvelgė į Elį ir glostė jo krūtinę.
Elio mama buvo jaunatviška ir graži, nesimatė strijų ant krūtų po gimdymo, krūtys buvo standžios, liemuo kaip nulietas, plaukai tankūs ir blizgantys, akys žibančios.
Tą naktį jie mylėjosi dar kartą.
Tokie mamytės apsilankymai tęsėsi dar porą mėnesių, o vieną kartą jie tai darė vidury dienos ant virtuvinio stalo. Mama gulėjo ir mėgavosi, o Elis stovėjo pražergdęs motiną ir apdujęs joje judėjo. Net kai sperma išsiliejo, Elis tik pristabdė akimirkai atgauti kvapo ir mylėjo mamą toliau. Jau buvo išmokytas suteikti mamytei malonumą, nesvarbu, kad pats jau patyrė jį. Kai mamytė patirdama orgazmą garsiai suaimanavo, Elis nenustodamas judėti, čiupo peilį ir bedė į mamytės suprakaitavusį kūną. Bedė kartą. Antrą. Trečią. Kraujas upėmis plūdo ant stalo, lašėjo ant grindų. Elis bedė ir bedė. Akis aptraukė rūkas ir Elis visas kruvinas apvertė garguliuojantį kūną ant pilvo ir įkišo penį į kitą skylę. Darė tai grubiai, išliedamas užgniaužtus jausmus, visą pyktį ir beviltiškumą, darė lavoną tol, kol paplūdo kraujai iš šiknaskylės ir vistiek nesiliovė. Tai jau nebebuvo mamytė. Mamytė nemylėjo Elio. Mamytė siaubingai nuskriaudė Elį. Mamytė visą laiką melavo. Mamytė naudojosi Eliu.
Prieš pat kulminaciją ištraukė savo daikčiuką ir iššovė ant lavono.
Tik baigęs atsitokėjo, pažvelgė paklaikusiomis akimis į tai, ką padarė.
Elis siaubingai persigando. Kas jam buvo užėję? Kas jį apsėdo? Juk mamytė rūpinosi Eliu, mamytė mylėjo Elį, mamytė niekad neskriaudė Elio. Ką jis padarė? Pakėlė lavoną, apvertė suglebusį kūną, apsikabino ir nusitempė žemėn, kur pats Elis po stalu nugriuvo. Ilgai raudojo ir šūkaliojo, rankomis bandė užspausti žaizdas, bučiavo motiną ir burbuliavo įvairiausius atsiprašymo žodžius. Kad Elis nebuvo geras sūnus. Kad nereikėjo mamytei priešintis. Kad Elis labai labai gailisi.
Nuogą, kruviną, apsisnarglėjusį, su mamos lavonu rankose, kraujo baloje – tokį jį rado iškviesta policija, mat kaimynai sunerimo girdėdami nesiliaujančius klyksmus ir raudojimus.
Po ilgų tyrimų, žiniasklaidos įkyraus dėmesio, siaubingai ilgų mėnesių buvo paskirtas nuosprendis, kad Elis nepakaltinamas, nes psichiškai yra nesveikas ir nestabilus, o motina jau ilgai seksualiai išnaudojo sūnų. Elį patupdė į psichiatrinę ligoninę. Ten jį gydė arba bent jau prižiūrėjo. Elis sirgo hebefrenine šizofrenijos forma ir tai, kaip rašė psichoterapiautai, pradėjo vystytis, kai motina pradėjo seksualiai išnaudoti Elį.
O pats vaikinukas baisiai gailėjosi, kad nužudė mamytę. Pasiilgo jos. Pasiilgo mamos skaniųjų blynų, pasiilgo mamos kvepalų kvapo, pasiilgo mamos apkabinimo, jos balso skambesio, gražių žodžių, rūpestingo elgesio. Mamytė mylėjo Elį. Vaikinukas įsikalė į galvą, kad mama nieko blogo jam nepadarė. Kad mama niekada nenuskriaudė Elio. Tik Elis buvo labai blogas sūnus ir subadė mamytę. Elis verkdavo, kai šitai pasakodavo, pradėdavo rėkti ir blaškytis. Elis kartais jusdavo kaip mamytė jį apkabina. Kartais pamatydavo ją nueinančią. Kartais gulėdavo naktį lovoje ir klausydavo kaip mylimoji mamytė seka pasaką Eliui.
Bet daug dažniau mamytės nebūdavo aplinkui ir vaikinui prasidėdavo depresija. Nenorėdavo su niekuo kalbėtis, užsidarydavo savame pasaulyje. Atsisėsdavo kur nors ir prasėdėdavo ilgiausias valandas, kažką murmėdamas iš naujo ir iš naujo. Niekas negalėdavo suprasti ką Elis sakydavo, bet jis kartodavo: „mamytė tave labai myli, Eliuk, mamytė labai tavimi didžiuojasi, mielasis. Mamytė niekada tavęs nenuskriaus, sūneli, mamytei labai gera ir Eliukui labai gera, ir mamytė labai myli Eliuką. Mamytė labai tave myli, Eliuk, mamytė labai tavimi didžiuojasi, mielasis. Mamytė niekada tavęs nenuskriaus...“
Praėjo metai vieni, kiti, o kai Eliui buvo devyniolika, vaikinas įsigudrino pabėgti.
Prievartavo ir tvirkino 9-12 metų mergaites. Jos visos buvo silpnos, išsigandusios, kaulėtos, šviesiaplaukės kaip mamytė, nekaltos ir lengvai tramdomos.
Elis nevalingai įsivaizduodavo, kad tai maža mamytė. Kad pagaliau Elis yra didelis vyras, o mama tik maža mergaitė. Kaip kad Elis kažkada buvo mažas berniukas, o mama suaugusi moteris. Elis visas tas mergaites vadindavo mamytėmis. Patykodavo mergaičių prie mokyklų, vaikų žaidimų aikštelėse, parkuose. Pakalbindavo mergaites, o vėliau joms trenkdavo, kad prarastų sąmonę. Nusitempdavo kur nors nuošaliai, gal į mišką, gal į kokį apleistą pastatą. Užkimšdavo gerklę, kad nerėktų. Pririšdavo, kad nepabėgtų.
Kai mažutės mamytės atsibusdavo, Elis pradėdavo mergaites liesti, nuvilkinėti, glamonėti tuos mažus, pašiurpusius ir drebančius kūnelius. Kuždėdavo joms raminamus žodelius, kaip kad mamytė jam sakydavo. Kartais trenkdavo jaunutei mamytei, jeigu ji vistiek nenusiramindavo. Kai nurengdavo mamytę, įkišdavo pirštus į jos drėgną mažutę vaginą, tuo pačiu metu sau smaukydavosi. Jeigu mamytė priešindavosi, Elis supykdavo, atrišdavo kojas, pražergdavo mamytę ir padarydavo ją pro šikną taip, kad net kraujuodavo.
- Buvai bloga mamytė, juk aš geras sūnelis, aš juk tavo mylimiausias sūnelis, tu turi manim didžiuotis, - šnibždėdavo. Tada vėl įkišdavo pirštus į mažutę jauną vaginą, o kartais Elį apimdavo smalsumas ir jis kišdavo giliau, kol iš malonumo (skausmo) mažoji mamytė pradėdavo dusliai rėkti ir verkti. Kai mergaitė būdavo pakankamai sudrėkusi, Elis atsiguldavo ant mergaitės ir pradėdavo į ją trintis kaip kad mamytė darė pirmą kartą, kai Eliui suėjo penkiolika. Galų gale jis visas mergaites išprievartaudavo, atimdavo nekaltybę, o tada įmesdavo į kokį nors vandens telkinį. Labiausiai Eliui patiko upės.
Išprievartavo ir nužudė devynias mergaites. Apie Elį pranešė per žinias, laikraščius, apie jį žinojo visi, tik nežinojo tikrosios tapatybės ir jo niekaip negalėjo sugauti. Nes Elis neturėjo namų, neturėjo asmens dokumentų. Kaip nestabilios psichikos asmuo, elgėsi gana protingai. Miestuose jis tebuvo dar vienas valkata, toks pats kaip visi. Bet visgi su dešimta auka Elį sugavo, pasipiktinusios mergaičių šeimos, pasipiktinusi visuomenė vos vyro nesuplėšė į gabalus. Jį patupdė į psichiškai neįgalių kalinių, sustiprinto rėžimo kalėjimą. Ten jis prabuvo daug laiko, elgėsi be nusiskundimų, tiktai daug kliedėdavo ir matydavo įsivaizduojamus dalykus. Vienas toks draugas Eliui papasakojo kaip pasprukti. Mokė Elį būti gudriu ir kantriu.
Sukėlęs milžiniškas muštynes kalėjime, per šurmulį Elis pabėgo pro nedaug kam žinomą požeminį išėjimą. Jis pats nežinojo to išėjimo, tai jo gerasis draugas pakuždėjo jam atsakymą.
Dabar Eliui dvidešimt penkeri. Jo protingasis draugas Eliui padeda gyventi pasaulyje. Elis mano, kad yra geras vyrukas. Elis mano, kad jis nieko nenuskriaudė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą