there are centuries of faith and love between us

Tonight I can write the saddest lines.
I loved her, and sometimes she loved me too.

šiandien meilės gimtadienis. bandau prisiminti jos praeitus gimtadienius, bet man sunku. bandau prisiminti gražias akimirkas, bet man sunku. bandau įsivaizduoti kas dabar dedasi jos galvoje, bet man sunku. ar ji laiminga? atrodo, kad laiminga. bet aš labai gerai žinau kokia ji gera aktorė, kaip gerai ji moka slėpti dalykus. galvoju, kiek jos dabartinė geriausia draugė žino apie ją. ar žino apie jos vidurinės meilę. ar žino apie jos šeštos klasės emo tarpsnį, kai rengėsi juodai (aš irgi), klausėsi rock ir metal, dievino emo berniukus, verkė ir gailėjosi savęs, pjaustėsi ir badėsi odą. ar žino, kad jai labai sunku pamiršti savo meilę? ar žino dėl ko mes su ja nebebendraujam? ar ji pasakojo apie mane? ar žino kaip meilė septintoje klasėje dėdavosi pudros penkis sluoksnius ir eidavo į disbarą? ar žino apie kažkokį berną, kuris ją paliko per one.lt? ar žino apie tai, kad vidurinėj buvo didelis šurmulys, jog meilė meluoja klasiokėms, ar žino apie tuos visus pykčius, apie skundus, apie auklėtojos kalbas? apie tai, kad po to meilė nustojo su jomis kalbėtis - nustojo meluoti? ar žino apie šeštos klasės išvyką prie ežero, kas ten nutiko? ar žino, kad net kai aš nustojau su ta emo stadija, ji dar nežinia kiek laiko kankinosi ir slapčia parodydavo žymes ant rankų? ar ji kada nors verkė jai ant peties? ar tai tik gražūs žodžiai, kuriuos matau per fb?.. ne, man negaila, ką aš padariau - palikau ją. tiesiog visgi ji nėra blogas žmogus. painus labirintas, kuriame pasiklydusi ji pati. viduje ji tik mažas žmogeliukas, kuris nori būti suprastas, kuris slepiasi už šaunumo kaukės, kuris negali susilaikyti nemelavęs, kuriam labai sunku nemeluoti. gyvenimas jai labai painus ir negeras.

šiandien mačiau jį. tris kartus.

šiandien buvo sporto šventė. gimnazijos plojo tik saviškiams (beveik).

štai video, kaip prisistatė mūsų mokykla. manau, visai neblogai. apskritai laimėjom daug pirmų vietų, keletą antrų, tik vos kelias trečias. plojau daug ir įnirtingai. rėkiau iš visos gerklės. mūsų mokyklos palaikymas neprilygo daunų mokyklai, jie turėjo tų tokių šokėjų buntų iš žalių ir mėlynų maišelių. buvo rimtai pasiruošę, daug jų sėdėjo, būgnus kažkas atsinešė. taigi, niekas nenorėjo iš mūsų menkų gretų nusileisti, tad rėkėm ir plojom už penkis. ant galo mano delnai buvo skaisčiai raudoni, nebeturėjau jėgų pakelti ir ploti, tad daug lengviau buvo tiesiog atidaryti gerklę ir paleisti tam tikrą riksmą, kurį, beje, specialiai ten gerklėje nutaisiau (po ilgų bandymų kažkaip ten nustačiau gerklėje, kad kad ir kiek rėktum, balsas nedingsta) ir sėkmingai balsu palaikiau mūsų laimėtojus. grįžusi namo paėdžiau ir lūžau miegot, skaudėjo visą kūną, ypač akis, galvą ir kažkodėl nugarą (gal dėl nepatogių kėdžių).

Q: braškės ar vyšnios?