you asked for death so i am no longer your murderer

Hello my old heart, how have you been?
Are you still there inside my chest?
I’ve been so worried, you’ve been so still
barely beating at all.

įsivaizduok, kad siaubingai bijai aukščio. net ir visai neaukšto, gal tarkim tiesiog užsikabarojus ant traktoriaus stogo ir pažvelgus į viską iš to kelių metrų aukščio, tau pasidaro silpna.
dabar įsivaizduok, kad stovi ant eifelio bokšto viršūnės. tu vis dar bijai aukščio, mirtinai. tavo kūnas tau rėkia, kad jam baisu, kad greičiau nuliptum ir atsistotum ant tvirtos žemės. bet tu negali. tu turi šokti. paimti ir nušokti. visi nematomi balsai, nuoširdūs ir geri, sako, kad liksi gyvas. bet tu negali. tu netiki. nori kuo grečiau nulipti ir daugiau niekada čia nebegrįžti. bet vistiek paimi ir nušoki. vėjui beplakant tavo plaukus ir drabužius, žemei artėjant beprotiškai greitai, tau išdygsta sparnai. ak, viltis! gal balsai sakė tiesą! bet tavo sparnai neveikia. nesugebi jų ištiesti, nesugebi jais sumosuoti. tik dar greičiau krenti į pražūtį. bijai siaubingai. nanosekundės lekia pro tave, ašaros greitai dingsta, nušluojamos vėjo.
kai paslikas guli ant grindinio, negali patikėti, kad likai gyvas. bet kažkaip likai. nors tikrai tikėjai, kad mirsi. bet tavyje jau kažkas pasikeitę, kažkas atimta. kažkas sulūžę. sparnai bereikalingi kybo tau už nugaros. nušokai manydamas, kad mirsi. išdygus sparnams manei, kad dar gyvensi. jiems nesuveikus, mirtis pribloškė tave savo didybe. o gulėdamas ant žemės nebesupranti - kodėl.

itin panašiai bijau adatų.
iškvietė greitąją. patikrino. ištraukė tą daiktą su adata. aš atsiguliau. o kas man daugiau daryti? juk gal mirsiu, jei ne šita vaistų ampulė. tai gerieji balsai mane guodė, kad viskas bus gerai. mano kūnas reagavo be mano sutikimo. kojos trūkčiojo, oda pašiurpo. bet aš lyg ir dar nesuvokiau, kas su manim daroma. o kai viskas baigėsi ir visi išėjo, palikę mane tenai gulėti, tiesa pribloškė - ištvėriau. nė nepajutau kaip ašaros pradėjo riedėti, susigerdamos į plaukus ir patalus, kuriuose bandžiau pasislėpti.
tai kas, kad gyvensiu. vistiek ta adata iš manęs kažką atėmė. ir jokie sparnai negalėjo padėti, nes buvau prirakinta savęs pačios. būčiau negalėjusi ištverti minties, kad su adata savo kūne pašokčiau ir priešinčiaui. kad pačiai būtų reikėję ją išsitraukti, kaip būtų skaudėję. daugiau emociškai, negu fiziškai.
gulėjau ir nieko negalėjau padaryti.
vis dar jaučiu tą metalinį daiktą, skrodžiantį mano kūną.

terrified of whats inside, he crawls like a worm from a bird

His heart was full of depth,
but he chose to let it hide
and masked his pain with pills
and smokes and jokes and lies.

kaip beveik niekas šiam pasauly nežino, tai grįžo mano tėvas. jeigu nežinojot, kad jis buvo išvažiavęs, o tai itin galimas daiktas, nes aš pati sužinojau tik kažkada po kelių savaičių, anas dirbo vokietijoj. tikiuos pridirbo pinigų, kad jau susimąstė grįžt. aišku gi, kad pripirko glėbį šokoladų ir kažkokių kvailų sąsiuvinių aplankų, surely knows what i lykeee.
šiaip iš esmės norėjau ateit čia parašyt apie vieną liūdną dalyką, kuris taip jau išėjo, kad man egzistavo prieš akis, o aš tik dabar tesusivokiau. bet dabar suprantu ir tai, kad nėra prasmės. kam čia skųstis neišvengiamais dalykais, su kuriais užaugau? neverta. neverta rašyt. neverta sakyt. ate.

we are linked by blood, and blood is memory without language

Ar meilė manoji
šventai žvelgia tik vienon pusėn
ir visai nesidairo aplink?
Veikiau ji kaip pievų žolė
visaip blaškoma vėjų.

ak, seniai seniai čia berašiau. ar pasiilgot? gal nepasigedot apskritai? o aš jūsų pasigedau. kodėl nerašiau? kodėl rašau dabar? gyvenimas vis viena toks pat.
vakar grįžau iš kaimo. pasiilgau namų, savo lovos, savo kompo, mamos maisto. o juk greitai visai teks atsisakyti šito, išskrisiu iš namų lizdo, išskleisiu sparnus ir pakilsiu į pasaulį, ieškodama savo vietos jame. ne visi, kurie klajoja, yra pasiklydę.

na kaip gi nepasigirti ir nepasidalinti įspūdžiais savo pirmuoju festivaliu. devilstone. pirmasis ir nelegalus. nelegalus tuo, kad nepirkom jokių bilietų. nemokėjom šimto litų. įvarėm nemokamai. ir buvo FUCKING GREAT. dabar norisi važiuoti į tokius festivalius visada. kitą vasarą stengsiuos savo tokį norą pildyti. neįmanoma atpasakot tos atmosferos, kurioje gyvenau dvi paras. neįmanoma atkurti to, ką mačiau, ką girdėjau. o muzika... tokia garsi, tokia gera, buvo taip keista paryčiais grįžti namo, tokioje tyloje, spengiančioje ir, rodos, netinkamoje. dar gulint lovoje atrodė, kad aš vis dar ten. atrodė, kad jeigu atsimerksiu - viskas prieš akis. žmonės, kvapai, muzika, kalbos, lietus, viskas čia pat. gaila, kad baigėsi. gerai, kad yra kiti metai. ir dar kiti. tik laukti taip ilgai...
ak, o egzus išlaikiau 8 ir 4. toks didelis skaičius tas aštuoni... niekaip negalvojau, kad pavyks tokiam aukštam išlaikyti. o ką dabar veiksiu? be savo šventosios, be paplūdimio, be kelionių, be festivalių, be gyvos muzikos, be tų draugų, kurie liko visur kitur, bet ne čia. my perfect weekend. idk. gonna die.

Q: ką veikiat likusią vasarą?