i was ready to love the whole world, but no one understood me, and i learned to hate

They say every atom in our bodies was once a part of a star. Maybe I’m not leaving, maybe I’m going home.

prašom klausytis dainos skaitant.

apsiginklavusi svajonėmis, citatomis, kurios kažką reiškia, įsivaizduojamais veikėjais ir tokiais pat nuostabiais nuotykiais, aš žvelgiu į pasaulį. ir matau. bet kartu... ak, kiek daug dar nesugeba matyt mana širdis. galbūt ir gerai. kažkada, labai seniai, turėjau atvirą krūtinę. į ją galėjo įžengti bet kas, nes tada irgi daug ko nemačiau. nemačiau dvilypių šypsenėlių, kai naršydavo po mano širdį. negirdėjau pašaipaus juoko, kai manyje atrasdavo dalelę jausmų. nejutau skaudžių pėdų, kurios negailėdamos mane trypė.
iki kolei buvo per vėlu.
ir išstūmiau. su pasiutusia jėga, kuri atsiranda tik dvejais atvejais: arba kai kovoji dėl tikslo arba kai esi sužeistas. kaip medžiojamas, persigandęs žvėris užvėriau savo krūtinę, savomis rankomis užlopiau skylę su spygliais ir šakomis. kad daugiau niekad niekas nebegalėtų įžengti. kad daugiau niekas nebegalėtų manęs įskaudinti. ir bežvelgdama į saulėtykį girdėjau melancholišką čiulbėjimą savoj širdy. ir kas rytą, praplėšus tik užmerktas akis, čiulbesys darėsi vis graudesnis ir tylesnis. kol vieną rytą atsikėlus nebegirdėjau nieko. išsigandau. bandžiau atverti krūtinę, įleisti šviesos ir oro, bet... kaulai, raumenys, mėsa ir oda suaugo su šakomis ir spygliais, kuriais užlopiau kadaise įskaudintą vidų. ir nebylios ašaros ritosi skruostais. mano rankos nebeturėjo jėgų atverti ertmės. mana širdis liko uždaryta, nebegebėjau suteikti jai taip reikalingos šviesos. užverdama krūtinę pasmerkiau save amžinai tamsai.
ir supratau, kodėl naktimis buvo neįmanoma užmigti. supratau, kodėl visada jaučiausi tokia pavargusi. tokia tuščia. juokas, skambėdavęs iš mano lūpų, jautėsi kartus. nė draugija, nė šeima nebevalėjo padėti. nė dalykai, kuriuos mėgau, kuriuos ilgainiui apleidau... ir su kiekviena diena darėsi vis sunkiau ir sunkiau kiloti kojas, išriesti lūpas į viršų...
sunku.
dabar lyg aklasis bukomis rankomis graibau kokio nors vilties kuokšto ant žemės. ir ieškau ir ieškau, ir vis dar ieškau...

ir nerandu.

i’m a dying flower, but I want to be in bloom just one more time, just like before

All that I have are these bones
And all that I want is a home
And all you can do is promise me bold
That you won't let me grow dark or cold
 As long as we both shall live.

pagaunu save žvelgdama į besišypsantį žmogų (dažnokai tą šypseną sukeliu aš) ir svarstau ar jie tą akimirką jaučiasi laimingi. ar užsimiršę. nes žinau, kad giliai jų širdyse gyvenimas nėra vien šypsenos ir saulės spinduliai. žinau, kad tiems žmonėms kartais, o gal net dažnai nėra jėgų šypsotis. bet štai stovime mes čia, prie užmaršties upės ir susikibę už rankučių bėgame į vandenį. nes žmonės skaudina vieni kitus ir pasaulis badosi. o vanduo maloniai vėsina, užšaldo jausmus ir... nuskandina. į užmarštį. į mielą juodumą, o gal šviesumą. ir nors akimirkai jautiesi laimingas. tą trumpą, brangią akimirką šypsaisi ir nieko neskauda. nei širdies, nei minčių, nei vargšo kūno, kuris turi tave nešti ir nešti, ir nešti... iki kol šviesos prieš tavas akis užges. ir tavo gyvenimas bus tik dar viena akimirka begalybėje.

the rain is so depressing yet peaceful

After a while you learn the subtle difference
Between holding a hand and chaining a soul,

And you learn that love doesn’t mean leaning
And company doesn’t always mean security.

And you begin to learn that kisses aren’t contracts
And presents aren’t promises,

And you begin to accept your defeats
With your head up and your eyes ahead
With the grace of woman, not the grief of a child.

And you learn to build all your roads on today
Because tomorrow’s ground is too uncertain for plans
And futures have a way of falling down in mid-flight.

After a while you learn
that even sunshine burns if you get too much.

So you plant your own garden and decorate your own soul
Instead of waiting for someone to bring you flowers.

And you learn that you really can endure
That you really are strong

And you really do have worth

And you learn and you learn—

With every goodbye, you learn.

namuose nieko nėra, todėl klausau muzikos visu garsu. skauda ausis, bet man px. florence dainuoja savo gražias dainas. atostogos baigėsi. per trumpos, per greit. jau šiandien tiek daug visko reikia išmokti, ir poryt, ir po to kitą dieną, ir dar kitą, ir tada kitą savaitę, o tada ir ateinančią... na ir kam...
psichologė pasakė, kad nuo depresijos nepasveikstama. ji kaip duobė. depresija ir duobė man primena ežiuką ir anekdotą. gal žinot ir jūs. depresija kaip duobė. įkrenti. vėliau randi galimybę išlipti, bet kai rodos jau išlipai, koja paslysta ir tu nukrenti atgal. taip ir duodies per gyvenimą. kažkaip sukrėtė. bet visai logiška, kai prisimenu...save. dabar turbūt aš vėl duobėje. o toje duobėje pasistačiusi aukštą mūro tvorą. kurios nė pati neperlipu. ir niekas nebegirdi kaip paukščiai gieda.
taigi būsiu kovotoja, i guess. nes kas daugiau daryti... bet gi praeis. nevalia ir aklai tokiu dalyku tikėti. taip sakant, viltis miršta paskutinė.
šiandien klasiokė bandė iššukuoti plaukus. per pamoką ant žemės susidarė kuokštas vargšų plaukų, o didžiausio susivėlimo net nepriėjo. na ką gi. rytoj tęsime. o skausmas ant galo pasidaro nepakenčiamas, nes oda nuo to tempimo pasidaro labai jautri ir kiekvienas timptelėjimas skauda daug labiau nei turėtų. ir plaukai tapo tokie nušiurę. ir dabar tik dar labiau jų nekęsiu, tik dar labiau nešiosiu surištus į kažkokį neaiškų gumbą. pagelbėk.

Q: ar jau pamiršai mane ir ką turėjom? o gal nieko neturėjom.