the rain is so depressing yet peaceful

After a while you learn the subtle difference
Between holding a hand and chaining a soul,

And you learn that love doesn’t mean leaning
And company doesn’t always mean security.

And you begin to learn that kisses aren’t contracts
And presents aren’t promises,

And you begin to accept your defeats
With your head up and your eyes ahead
With the grace of woman, not the grief of a child.

And you learn to build all your roads on today
Because tomorrow’s ground is too uncertain for plans
And futures have a way of falling down in mid-flight.

After a while you learn
that even sunshine burns if you get too much.

So you plant your own garden and decorate your own soul
Instead of waiting for someone to bring you flowers.

And you learn that you really can endure
That you really are strong

And you really do have worth

And you learn and you learn—

With every goodbye, you learn.

namuose nieko nėra, todėl klausau muzikos visu garsu. skauda ausis, bet man px. florence dainuoja savo gražias dainas. atostogos baigėsi. per trumpos, per greit. jau šiandien tiek daug visko reikia išmokti, ir poryt, ir po to kitą dieną, ir dar kitą, ir tada kitą savaitę, o tada ir ateinančią... na ir kam...
psichologė pasakė, kad nuo depresijos nepasveikstama. ji kaip duobė. depresija ir duobė man primena ežiuką ir anekdotą. gal žinot ir jūs. depresija kaip duobė. įkrenti. vėliau randi galimybę išlipti, bet kai rodos jau išlipai, koja paslysta ir tu nukrenti atgal. taip ir duodies per gyvenimą. kažkaip sukrėtė. bet visai logiška, kai prisimenu...save. dabar turbūt aš vėl duobėje. o toje duobėje pasistačiusi aukštą mūro tvorą. kurios nė pati neperlipu. ir niekas nebegirdi kaip paukščiai gieda.
taigi būsiu kovotoja, i guess. nes kas daugiau daryti... bet gi praeis. nevalia ir aklai tokiu dalyku tikėti. taip sakant, viltis miršta paskutinė.
šiandien klasiokė bandė iššukuoti plaukus. per pamoką ant žemės susidarė kuokštas vargšų plaukų, o didžiausio susivėlimo net nepriėjo. na ką gi. rytoj tęsime. o skausmas ant galo pasidaro nepakenčiamas, nes oda nuo to tempimo pasidaro labai jautri ir kiekvienas timptelėjimas skauda daug labiau nei turėtų. ir plaukai tapo tokie nušiurę. ir dabar tik dar labiau jų nekęsiu, tik dar labiau nešiosiu surištus į kažkokį neaiškų gumbą. pagelbėk.

Q: ar jau pamiršai mane ir ką turėjom? o gal nieko neturėjom.