you never need to apologize for how you chose to survive

Who taught you to hurt yourself?
Think of the whiteness of milk,
the softness of honey, the jewel sheen of
a new clementine. Your bones should not
be read like Braille through the skin; this
brutal thinness is not a sort of beauty.
Would you starve a child the way you
are starving your body?

šešios ryto.
akys sunkios, skaudančios, man tesinori jas užmerkti. galva tvinkčioja, pakaušyje vyksta skausminga kova, o man tesinori, kad viskas nurimtų. mintys kaip sunkus rūkas, bet tuo pačiu... kaip pavargau. dieve, kaip pavargau. nutrenkit mane, išmeskit į jūrą, paleiskit skristi nuo himalajų viršūnės. man nesvarbu. leiskit gyventi. o gal ne to turėčiau prašyti? leiskit numirti? koks žmogus vis dėlto įdomus sutvėrimas. pilnas paradoksų, su kaupu besimaišantis guašas minčių paletėje. noriu kurti, bet ir negaliu. noriu keistis, bet kažkas trukdo. noriu skaityti, bet neimu knygos į rankas. noriu atsiskleisti žmonėms, bet laikau savą širdį paslėptą nuo visų akių. noriu atvirai svajoti, bet bijau, kad būsiu sutrypta.
jaučiuosi tokia sudaužyta, bet tuo pačiu mąstau kaip sutvarkyti pasaulį.
ar aš tampu deive dėl to, kad galiu sukurti pasaulį? o gal viso labo tesu demonas, nes galiu? kam kurti pasaulius, jeigu jiems lemta kentėti? jeigu amžini karai išrėžia savas vėžes, galų gale tepalikdami vien kraują ir purvą, sumišusį su svajonių šukėmis? kam kurti, jeigu žinai, kad galų gale verksi. kam stengtis, jeigu žinai, kad nuo pat pradžių esi pasmerktas. kam prašyti atleidimo, jeigu suvoki, kad nėra kam atleisti. aš tik kosminės dulkės, visatos materija.
aš niekas, - tyliai sau pasakyčiau.
ir išgirsčiau kažką šnibždant, kad esu viskas. nes esu dulkės. nes pasauliai sukurti iš dulkių. aš, pasaulis, sukurtas iš nieko. ir skrieju po kosmosą be savo orbitos, be atmosferos. dangus mane muša. bet neatsilieku ir pati, kaip gi kitaip... minčių karai žygiuoja per mane savo spygliuotais batais, svajonių kulkos sminga, pykčių tankai pervažiuoja vilčių sodus, kuriuos senovėje pastačiau. šaltos realizmų žvaigždės, tokios tolimos, bet puikiai pažįstamos, degina mano paviršių savo šalta liepsna. ir lieka iš manęs tik griaučiai, tik esybės korys.

tik dulkės.