If she’s amazing, she won’t be easy.
if she’s easy, she won’t be amazing.
if she’s worth it, you won’t give up.
if you give up, you’re not worth it.
if she’s easy, she won’t be amazing.
if she’s worth it, you won’t give up.
if you give up, you’re not worth it.
kas aš šiandien?
kalė. savanaudė. pasikėlusi. egoistė. daugiaveidė chimera. niekšė. žaidėja kitų jausmais. iliuzijų audėja. bjaurybė. niekinga būtybė. materialistė. besielė. melagė. akmenveidė.
aš pykstu ant savęs. labai pykstu. nirštu. bet tesugebu niekingai rašyti čia, su kitais bendraudama šypsotis ir juoktis, tegulėti lovoje ir galvoti, galvoti, galvoti.
ir tada, kai gulėjau lovoje - tokia bejėgė, nors vaizdavausi lyg visų jūsų deivė, aš pagalvojau... kada mane paskutinį sykį guodė mama? kai niekas neatėjo į galvą, perklausiau savęs ar kada nors ji mane guodė? taip, galbūt, kai buvau maža. kai pargriūdavau ir pradėdavau žliumbti, ramindavo mane, kad tik greičiau užsičiaupčiau.
kažkada galvojau, kokie jie tėvai. dar atsmenu pavydėjau visiems, kas turi brolių ar seserų. nes aš, kai mirs tėvai, prie jų kapo stovėsiu viena. viena turėsiu išgyventi viską. nes kas tie draugai? dieve mano, kad ir ką besakytumėt, jie nėra amžini. tai ne brolis ar sesuo, kurių kraujo ryšio su tavo paėmus taip lengvai neištrinsi. o su draugu? vienas žodis. antras. trečias. ir jūs apsimetat, kad jis nebeegzistuoja. tam, kuriam galėjai pasakyti viską... tu jo nebematai. ne, tu dar jo ir nekenti.
taigi aš galvoju... stovėsiu prie jų kapo viena. bet net jeigu motina ir galėtų (ji gali), bet netgi jei ir galėtų, jeigu kad ir ankščiau... atsirastų mažas padarėlis, nežinia kokios lyties, turėdamas ir mano kraujo... aš jam nepavydžiu. nes meilės jis negautų.
pamaitinta, aprengta, švari. tai visa, ką davė man tėvai. aš atsimenu, kai suvokiau, kad motinai vienodai. man gal buvo kokie penki metai.
mane skriaudė, užgauliojo, mane smerkė, kad buvau teisi, ant manęs rėkė, mane purtė ir grasino užmušti. bet jau tada žinojau, kad mamai neverta sakyti. nes ji tik sumurmės ir nieko nedarys. aš negalėjau jai ateiti ir pasakyti, kad kažkas mane primušė, kad kažkas apmėtė akmenimis, nes ji sakytų "tu jau didelė, kaip tave mažesni gali skriaust?" ir tiek. nes aš tikrai buvau vyresnė. aš ir esu vyresnė už visus gatvės vaikius. bet tada aš buvau maža mergaitė... maža mergaitė... norėjau paguodos.
kažkada galvojau, kokie jie tėvai. dar atsmenu pavydėjau visiems, kas turi brolių ar seserų. nes aš, kai mirs tėvai, prie jų kapo stovėsiu viena. viena turėsiu išgyventi viską. nes kas tie draugai? dieve mano, kad ir ką besakytumėt, jie nėra amžini. tai ne brolis ar sesuo, kurių kraujo ryšio su tavo paėmus taip lengvai neištrinsi. o su draugu? vienas žodis. antras. trečias. ir jūs apsimetat, kad jis nebeegzistuoja. tam, kuriam galėjai pasakyti viską... tu jo nebematai. ne, tu dar jo ir nekenti.
taigi aš galvoju... stovėsiu prie jų kapo viena. bet net jeigu motina ir galėtų (ji gali), bet netgi jei ir galėtų, jeigu kad ir ankščiau... atsirastų mažas padarėlis, nežinia kokios lyties, turėdamas ir mano kraujo... aš jam nepavydžiu. nes meilės jis negautų.
pamaitinta, aprengta, švari. tai visa, ką davė man tėvai. aš atsimenu, kai suvokiau, kad motinai vienodai. man gal buvo kokie penki metai.
mane skriaudė, užgauliojo, mane smerkė, kad buvau teisi, ant manęs rėkė, mane purtė ir grasino užmušti. bet jau tada žinojau, kad mamai neverta sakyti. nes ji tik sumurmės ir nieko nedarys. aš negalėjau jai ateiti ir pasakyti, kad kažkas mane primušė, kad kažkas apmėtė akmenimis, nes ji sakytų "tu jau didelė, kaip tave mažesni gali skriaust?" ir tiek. nes aš tikrai buvau vyresnė. aš ir esu vyresnė už visus gatvės vaikius. bet tada aš buvau maža mergaitė... maža mergaitė... norėjau paguodos.
taigi augau su mintim, kad viską kęsiu viena. ir augu. ir nerūpi, kad kažkas blogai.
ir atsimenu, kai rasdavo ji mane ankščiau apsižliumbusią lovoj. klausdavo "gal sergi?". dieve mano, sakydavau ne. kaip jai paaiškinti, kad man viskas gerai, tik viduj viskas byra į šipulius? ji nebūtų supratusi.
aš galiu duoti paprastų pavyzdžių.
mokslų metų pabaiga. gavau pažymėjimą. viskas gerai. po dviejų dienų nunešiau į būsimą gimnaziją. ir tik po kokių penkių dienų, kai pas motiną buvo svečių, jos draugė paklausė kaip aš mokausi. va tik tada ji šūktelėjo "ar gavai pažymėjimą?" pasakiau, kad taip. tada po dienos ji prisiminė ir pasakė, kad parodyčiau. bet neturėjau. ne, jai nebebuvo įdomu. tiesiog pasakiau pažymių vidurkį.
arba, šiandien, kai žiūrėjom TV, aš lyg tarp kitko užsiminiau "vakar glosčiau laiką". ji žino, kad dievinu sniego šunis. aš bent jau viliuosi, juk taip zyziau, kad noriu laikos. ah, gal norit spėt, kokia jos reakcija buvo? ar tikrai norit?
jokios.
nesujudėjo nė vienas prakeiktas veido raumenėlis. bet ji girdėjo. ir toliau spoksojo į televizorių. man beliko pridurti... "kai buvau išėjusi..." bet tai jau pasakiau tyliai. nežinau ar išvis girdėjo.
eh. nežinau kas man būna, kai pamatau žmogų ar rašau jam. persijungiu. stebuklingai. automatiškas rėžimas "laimė". labai paranku, tiesą sakant. tik kartais sistema sutrinka. na bet tik kartais.
ir dar galvojau, kas būtų, jeigu staiga jie abu mirtų. kokia nors nelaiminga autoavarija. ar aš labai palūžčiau? gal ne. tiesiog būtų sunku prisiimti atsakomybę už save, suaugti. nes suaugusiųjų pasaulyje nieko nėra. tik meniškos, kūrybiškos ir panašių žmonių galvose dar būna kas nors likę.
bet aš dar ir ne apie tai. labiausiai, ko nekenčiu, tai savęs. savo jausmų. savęs, kokios esu. ne, kūnas geras. visai nieko. aš juo naudojuosi, kai man reikia... kai man reikia... vaikino.
aš negaliu savęs pakęsti, kad myliu jį. negaliu pakęsti, kad pasiilgstu jo. negaliu pakęsti to, kaip jis su manimi elgiasi, ko yra prišnekėjęs, ką galvojo ar galvoja, ką yra... padaręs.
ir dar jis purkštauja, kad čia jis nuskriaustas. ir dar purkštauja, kad susirasiu geresnį. o po velnių, kaip aš norėčiau geresnio. tikrai. tikrai. tikrai.
na ir dėl ko man tie visi bernai? dieve, juk aš tavęs visą gyvenimą nelauksiu, meiluti. man reikia dėmesio, man reikia, kad manęs norėtų, kad geistų, man reikia meilės. man reikia vyriškos... meilės? dėmesio? ir aš iš jo to nesulaukiu. taigi einu ir randu kitų. su kuriais vieną naktį, su kuriais (dviem) draugauvau... bet iš esmės jie tik mano žaisliukai. niekam nereikalingi. aš kaip vampyrė, man reikia bent vieno vaikino. ir labiausiai jo. bet aš per išdidi, per daug užsispyrusi, po velnių, kad eičiau, žeminčiausi jam po kojomis, kad rankomis kabinčiausi aplink kaklą. taigi einu ir susirandu kitų. pasiimu visa, ką tą akimirką jie man gali duoti ir palieku. iš tiesų, Justas buvo teisus, kad aš dviveidė. aš chimera. tik žaidžiau, vargšelis, aš buvau jam pirmoji. nežinau. kai draugavau, vieną akimirką jau buvau beveik patikėjusi savimi, kad pavyks man jį mylėt. bent jau, kad išbūt su juo ilgai. bet nieko nesigavo... aš jį negailestingai mečiau, kaip ir mesiu visus ateinančius.
gimnazija - tikras medžioklės laukas.
tik dabar galvoju... jam irgi.
pirmą kartą tiek daug prirašiau bloge. bet dabar jaučiuosi tokia tuščia ir nyki ir visokia kitokia, šlykšti sau. kartu gailiuosi savęs, nes aš savimyla. tai dar blogiau. ir nekenčiu savęs dėl visko. nekenčiu jų visų.
bet juk aš stipri ir visi ant manęs gali bert savo šūdą. visi gali mindyt mane, visi gali keikt, nemylėt. naaa taip gi, Rūta LIKE A BOSS, jai viskas vienodai, ta kalė atsistatys, nes ji bjauri ir jai niekas nerūpi, nes ta kalė stipri ir atsistatys.
bet... juk aš galiu mylėt. aš tikrai tikrai galiu. aš visą save jam atiduočiau, tam prakeiktam šūdžiui, kad tik būtų laimingas. aš galėčiau vėl save susipjaustyt, jeigu tik jis panorėtų. aš sutikčiau su viskuo. mylėčiau. atsiduočiau. branginčiau. linkėčiau tik gero.
bet turbūt niekam to nereikia. ir niekam neįdomu.
ir atsimenu, kai rasdavo ji mane ankščiau apsižliumbusią lovoj. klausdavo "gal sergi?". dieve mano, sakydavau ne. kaip jai paaiškinti, kad man viskas gerai, tik viduj viskas byra į šipulius? ji nebūtų supratusi.
aš galiu duoti paprastų pavyzdžių.
mokslų metų pabaiga. gavau pažymėjimą. viskas gerai. po dviejų dienų nunešiau į būsimą gimnaziją. ir tik po kokių penkių dienų, kai pas motiną buvo svečių, jos draugė paklausė kaip aš mokausi. va tik tada ji šūktelėjo "ar gavai pažymėjimą?" pasakiau, kad taip. tada po dienos ji prisiminė ir pasakė, kad parodyčiau. bet neturėjau. ne, jai nebebuvo įdomu. tiesiog pasakiau pažymių vidurkį.
arba, šiandien, kai žiūrėjom TV, aš lyg tarp kitko užsiminiau "vakar glosčiau laiką". ji žino, kad dievinu sniego šunis. aš bent jau viliuosi, juk taip zyziau, kad noriu laikos. ah, gal norit spėt, kokia jos reakcija buvo? ar tikrai norit?
jokios.
nesujudėjo nė vienas prakeiktas veido raumenėlis. bet ji girdėjo. ir toliau spoksojo į televizorių. man beliko pridurti... "kai buvau išėjusi..." bet tai jau pasakiau tyliai. nežinau ar išvis girdėjo.
eh. nežinau kas man būna, kai pamatau žmogų ar rašau jam. persijungiu. stebuklingai. automatiškas rėžimas "laimė". labai paranku, tiesą sakant. tik kartais sistema sutrinka. na bet tik kartais.
ir dar galvojau, kas būtų, jeigu staiga jie abu mirtų. kokia nors nelaiminga autoavarija. ar aš labai palūžčiau? gal ne. tiesiog būtų sunku prisiimti atsakomybę už save, suaugti. nes suaugusiųjų pasaulyje nieko nėra. tik meniškos, kūrybiškos ir panašių žmonių galvose dar būna kas nors likę.
bet aš dar ir ne apie tai. labiausiai, ko nekenčiu, tai savęs. savo jausmų. savęs, kokios esu. ne, kūnas geras. visai nieko. aš juo naudojuosi, kai man reikia... kai man reikia... vaikino.
aš negaliu savęs pakęsti, kad myliu jį. negaliu pakęsti, kad pasiilgstu jo. negaliu pakęsti to, kaip jis su manimi elgiasi, ko yra prišnekėjęs, ką galvojo ar galvoja, ką yra... padaręs.
ir dar jis purkštauja, kad čia jis nuskriaustas. ir dar purkštauja, kad susirasiu geresnį. o po velnių, kaip aš norėčiau geresnio. tikrai. tikrai. tikrai.
na ir dėl ko man tie visi bernai? dieve, juk aš tavęs visą gyvenimą nelauksiu, meiluti. man reikia dėmesio, man reikia, kad manęs norėtų, kad geistų, man reikia meilės. man reikia vyriškos... meilės? dėmesio? ir aš iš jo to nesulaukiu. taigi einu ir randu kitų. su kuriais vieną naktį, su kuriais (dviem) draugauvau... bet iš esmės jie tik mano žaisliukai. niekam nereikalingi. aš kaip vampyrė, man reikia bent vieno vaikino. ir labiausiai jo. bet aš per išdidi, per daug užsispyrusi, po velnių, kad eičiau, žeminčiausi jam po kojomis, kad rankomis kabinčiausi aplink kaklą. taigi einu ir susirandu kitų. pasiimu visa, ką tą akimirką jie man gali duoti ir palieku. iš tiesų, Justas buvo teisus, kad aš dviveidė. aš chimera. tik žaidžiau, vargšelis, aš buvau jam pirmoji. nežinau. kai draugavau, vieną akimirką jau buvau beveik patikėjusi savimi, kad pavyks man jį mylėt. bent jau, kad išbūt su juo ilgai. bet nieko nesigavo... aš jį negailestingai mečiau, kaip ir mesiu visus ateinančius.
gimnazija - tikras medžioklės laukas.
tik dabar galvoju... jam irgi.
pirmą kartą tiek daug prirašiau bloge. bet dabar jaučiuosi tokia tuščia ir nyki ir visokia kitokia, šlykšti sau. kartu gailiuosi savęs, nes aš savimyla. tai dar blogiau. ir nekenčiu savęs dėl visko. nekenčiu jų visų.
bet juk aš stipri ir visi ant manęs gali bert savo šūdą. visi gali mindyt mane, visi gali keikt, nemylėt. naaa taip gi, Rūta LIKE A BOSS, jai viskas vienodai, ta kalė atsistatys, nes ji bjauri ir jai niekas nerūpi, nes ta kalė stipri ir atsistatys.
bet... juk aš galiu mylėt. aš tikrai tikrai galiu. aš visą save jam atiduočiau, tam prakeiktam šūdžiui, kad tik būtų laimingas. aš galėčiau vėl save susipjaustyt, jeigu tik jis panorėtų. aš sutikčiau su viskuo. mylėčiau. atsiduočiau. branginčiau. linkėčiau tik gero.
bet turbūt niekam to nereikia. ir niekam neįdomu.
2 komentarai:
Visų pirma man pikta, jog tu taip ant savęs pyksti. Viską galima pakeisti į gerą. Tiek įvykius, kurie tave skaudina, tiek blogą nuomonę apie save.
Beje kuo tas vaikinas toks tobulas, jeigu tu net norėtum dėl jo mirti?
Jis nėra tobulas.
Tekėk už manęs.
Dar kartą.
I will make you happy.
Meilė kvailas dalykas ar ne? Nieko gero iš jos, nors apie ją kuriamos dainos, eilės, filmai ir kiti biesai.
Nežinau. Jis netobulas.
Pyktis dėl pykčio, heh.
Ywah, someday i will be happy.
Rašyti komentarą