do what makes you happy

Tai koks gi tu paukštis, vienatve? Tai ko gi tu skrajoji po Žemę, ko suki virš galvos? Niekada tau nepavyko manęs paaukštinti, beje, ir pažeminti. Negaliu tavęs palesinti, pagirdyti. Negaliu tavęs pagauti, nušauti. Jaučiu, kad tu turi lizdą mano širdyje. Kartais tu mane išlaisvini, kartais sukaustai.
Už ką man tave keikti - už drąsią svajonę? Už ką man tave girti - ūž liūdesį, skausmą?
-J. Mačiukevičius

jaučiuosi dvejopai. vieną akimirką tarsi skraidau, kitą jaučiuosi penkios pėdos po žeme. tu sakai, kad mane kažkas visada slegia.
kažkas slegia, traukia žemyn, kažkas nepaliaujamai skaudina, temdo horizontą.
Meile, jau pamiršai mane?
blemba, kai pagalvoju, tai taip lengva apsimesti, kad tu nepažįsti to žmogaus. kad tavęs visiškai niekas su juo nesiejo, nebuvo jokių pokalbių, jokio juoko ir jokių nuotykių. iš dalies liūdna, kad taip būna. labai labai. nežinau, aš tai beveik visada gailiuosi ir pasiilgstu tų žmonių, nors ir ką sakyčiau, kad man visiškai vienodai. taip reikia sakyti. ak, jausčiausi kiek geriau, jeigu žinočiau, kad ir jie meluoja tokį patį melą. būtų geriau. nors gal ir sunkiau. juk lengviau, kai atrodo, jog tu nerūpi tam žmogui. tada pagalvoju, kad matyt ir man nereikia prisiminti, nereikia ilgėtis. bandai nusispjaut ant žemės ir eit toliau, nesidairyt atgal į praeitį.

po velnių, o kartais man taip sunku. ir dabar tenka matyt tą kuiną kiekvieną dieną, nesuprantu kodėl. juk pirmosiomis savaitėmis nemačiau, nors buvo tokios pat pamokos kaip ir dabar. tai kas pasikeitė?
skauda. skauda matyt kiekvieną dieną, kiekvieną tą akimirką. nenoriu matyt, nenoriu nieko girdėt ir žinot. PO VELNIŲ. negi taip sunku būtų tą norą išpildyt?
nedaug prašau...
o gal ir daug.

o šiaip ar taip aš juokiuosi. šiandien pasijaučiau labai tolima ir svetima, kai ėjau kitoj gatvės pusėj nuo jų abiejų, tad perbėgau gatvę, apsikabinau ir šaukiau atsiprašau, o ji sakė, kad vis dar pyksta, tad atsiklaupiau ir vėl atsiprašiau. tada ji stebėjos kas man, nes juk aš taip nesielgiu. labai principinga, užsispyrusi ir pasikėlusi.
štai kokia turbūt aš.

o gal ir dar blogiau. pripažink, tu nori, kad apie tave kažką žinočiau, nori nori nori.


ah, o šiaip, klausia manęs ar turiu berną. ir dar įsivaizduokit, kad jai atrodo, jog tik vieną paturėjus iš kart turiu kitą. na, iš tikrųjų, aš pasistengiau, kad tokią nuomonę ji ir susidarytų. taip lengviau.


yeah, vėl nemiegu. negaliu. noriu pakilti prie žvaigdžių ir spindėti, noriu kaukti sielvartingai ant kalno viršūnės kaip vilkas, noriu skristi lengvai kaip žvirblis.
bandau rašyt, bet taip siaubingai nieko nebesigauna. noriu kažką rašyt, noriu išsiliet kaip visada, noriu išverkt viską raidėse, bet... kažkaip nežinau, užblokuota. kaip žinot būna, kad kažkokie prisiminimai užsiblokuoja smegenyse po kokio nors sukrėtimo ar šoko... tai aš jaučiuosi labai panašiai.




nereikia manęs guosti, mielute. tai tiesiog neįmanoma. viskas gerai, juk sakiau. viskas gerai, tik pasaulis griūna ir gyvenimas kažkoks nespalvotas. viskas gerai.