2011 m. gruodžio 23 d., penktadienis

bury me, bury me

So many times I cried,
So many times my heart died.

šaltis.


tuštuma.
vienatvė.
viltis.
jausmas
praradimo.
jausmas
jo.
neapsisprendimas.
jausmas
ilgesio.
akimirka.
noras
pamatyti.
skausmas.
jausmas
jo.
daug
skausmo.
jausmas
gyvenimo.
nemiga.
nenoras.
jausmas
nežinios.
jausmas
jo.
jausmas
nevilties.
amžinybė.
jausmas
tobulybės.
melas.
plakimas
širdies.
mintis.
jausmas
jo.
praradimas.
apatija.
jausmas
išdavystės.
noras
nežinot.
užmarštis.
tyla.
akimirka.
dovana.
erdvė.
klyksmas.
jausmas
jo.
abejonė.
šukės.
noras
apkabinti.
kova.
kvailystė.
tikėjimas.
atleidimas.
jausmas
jo.

meilė.

2011 m. gruodžio 19 d., pirmadienis

please stay with me

Who honors those we love with the very life we live?
Who sends monsters to kill us, and at the same time sings that we'll never die?
Who teaches us what's real, and how to laugh at lies?
Who decides why we live, and what we'll die to defend?
Who chains us, and who holds the key to set us free?
It's you.
You have all the weapons you need.
Now fight!

šimtasis įrašas. kaip malonu, išgerkime taurę laimės.
vidurnaktis, o aš dar nemiegu. parašysiu šitai ir eisiu. matyt. pasistengsiu. juk reikia miegot. nerimauju dėl lietuvių, dėl to, ką aš skaitysiu. nežinau ar klasė priims mano eilėraštį teigiamai. nieko aš nežinau. dėl visko jaudinuosi. dėl visko suku galvą. kartais norėčiau nusisukti sprandą. bet turbūt šitai jau sakiau šimtus kartų.
prie lubų prisikaliau šviesių, permatomų medžiagų. bet dar nebaigiau. pasidarysiu užuolaidas, širmą aplink lovą. pasidarysiu jaukų kambarį, kokio norėjau. tokį šiek tiek netvarkingą, pasimetusį, vėjavaikišką, kūrybingą, jaukų, šiltą. lubose supasi snaigės. pavasarį ir vasarą vietoj snaigių sūpuosis drugeliai. o man pasakas seks origami gervės, jeigu pavyks tokias išlankstyti. daug daug gervių. jos suksis ir supsis nuo vėjo, jos dainuos ir šoks, mokins mane kaip gyventi ir džiaugtis gyvenimu.
draugė sakė, kad aš uždara. taip, matyt.
ah, ir lempą sudaužiau su plaktuku. mama liepė suklijuot. bet man ji graži ir sudužusi, tai kam klijuot? juk ji jos nenaudoja, ji mano. ir kalėdos artėja, tik o dieve brangus, kaip man trūksta sniego. aš apie jį taip svajoju. nuo pat rudens apie sniegą svajoju, storu sluoksniu nuklojusį Lietuvą. o jo nėra. kaip gaila. būtų dar jaukiau kambaryje, kai pro langą matytųsi sniegas. bet yra kaip yra, nieko nepakeisi.

dar viena ilga savaitė, kuri prabėgs man nematant. atostogos. kaip miela. ir naujuosius turiu kur švęsti, o tai netikėta. tikiuosi niekas nepasikeis iki to laiko.
man skauda akis nuo tų pjuvenų. jų visur pilna. kai baigsiu tvarkyti reikalą su lubomis, išsiurbsiu ir iššluostysiu kambarį. kalėdos stebuklų metas - Rūta tvarkosi kaip niekad.
eh. visgi gerai gyvenu. nors ant liežuvio galo taip ir sukasi "sunku gyvent". bet ką jau čia. pabūkim realiais melagiais.

2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

all these memories, they haunt me

Please don't expect me to always be good and king and loving.
There are times when I will be cold and thoughtless
and hard to understand.

penktadienis. hip hip horay.
šiandien daug šokau. ne, daug nešokau, nes gėdijausi pati savęs, bet šokau daug, ne taip, kaip man įprasta - sėdėti ir stebėti kaip kitų kūnai juda pagal muziką ir slapčiausiose širdies kertelėse pavydėti, jog taip nemoku. o aš gal ir moku. matyt. vistiek šokau.

šoki ir atsipalaiduoji...
jaučiuosi lyg zombis, kankinama ir tampoma, ir tąsoma traukulių, belaukianti vėmalų pliūpsnio iš burnos, nors nėra ko vemti, nes neturiu skandžio, išsipjoviau, kad nebevalgyčiau žmonių, nebečiulpčiau jų skanių, sausgyslėmis ir mėsos gabaliukais aptekusių kaulų, kad daugiau nenusitempčiau į nežinią kūdikių sielų ir nebežudyčiau laukinių žvėrių, ir kad visa visa tamsa, esanti manyje mirtų. išsipjoviau širdį, kad man niekada neskaudėtų už tas vargšes sielas, kurias pražudžiau ir kad širdies nevirpintų svetimas kraujas, kad nevarinėtų deguonies mano kūnu, kad suėsta mėsa nesuteiktų man stiprybės, kad niekada nejausčiau kaltės už savo elgesį, kad nieko nejausčiau. išsipjoviau smegenis, nes norėjau neturėti minčių. norėjau tylos ir ramybės, tik mechaninių, gyvuliškų ir brutalių, inkstinktyvių pojūčių, jokių minčių, galinčių mane sustabdyti nuo dar vieno klyksmo, nuo dar vieno žingsnio ir savo savižudybės, norėjau bukumo ir laisvės nuo proto, norėjau nevaldomų veiksmų, norėjau skrajojančių galūnių ir norėjau skristi kaip niekas niekad neskrido - be sparnų, be metalinių išradimų, bet karšto oro ir be jokio jokio jokio paspirties taško, be jokios pagalbos ir jokios baimės. išsipjoviau plaučius, kad niekada negalėčiau užuosti baimės ir pykčio, paniekos ir širdgėlos, kad nekvėpuočiau merdėjančio pasaulio tvaiku, kuris tvyrojo aplink kiekvieną, nenorėjau uosti deginamo kūno dvoko ir nenorėjau uosti savo purvinumo, savo odos, savo kandaus prakaito, savo nešvaraus kūno ir nenuplaunamai nepataisomos sielos. išsibadžiau ausų būgnelius, nes nenorėjau nieko girdėti, vien tik nebylų pasaulį, kur niekas nesužeistų mano neesančių smegenų, mano supuvusius ir išpjautos širdies, kad piktas žodis neturėtų prasmės, joks užuojautos šūksnis nemaldytų mano skausmų. susiraižiau odą, kad man skaudėtų. pjoviau ir skerdžiau save, kad ištekėtų visas kraujas, kad pamaitinčiau žemę ir atiduočiau savo gyvybės syvus. aš buvau negyva, bet vaikščiojau. aš buvau prakeikta, buvau košmaras kiekvieno žmogaus akyse, mane spardė ir mušė, praskėlė makaulę, kurioje nieko nebebuvo, laužė šonkaulius, kuriais vėliau išsibadžiau ausis, mane pylė rūgštimi ir degino, mano oda raukšlėjosi ir kilo pūslės, pūliai bėgo ir degantys plaukai raitėsi bei šnypštė, mano burna klykė ir agonijoje nutilo. aš buvau žvėris, kuriam nelemta gyventi, kurį prakeikė dievai ir deivės, kurio joks pragaras nepriėmė, mano siela blaškėsi, neleisdama mirti. mane žudė, kankino ir iš manęs tyčiojosi, aš vis nualpdavau ir vėl atmerkdavau akis, mano vokai buvo nudraskyti, jie plaikstėsi gabaliukais ir puvo, musės glamonėjo akis pačiomis maloniausiomis gaidomis, kirminai raitėsi viduriuose ir dauginosi, virto man pro praėstą skylę pilve, krito man ant rankų, aš juos dėjau atgal į burną, kramčiau ir naikinau, viskas krito į vidų, kuriame tirpo po truputį, nes skrandį jau išsipjoviau. aš žudžiau negailestingai, visus, be jokio pasigailėjimo, jokio sąžinės balso, mano gyvenimas buvo ilgas, kartu aš jo neprisiminiau, neturėjau minčių, neturėjau prisiminimų, nesapnavau, nemiegojau, tik merkiau akis, kurios niekad nepasislėpdavo. mačiau daug karų, mačiau daug gražių vietų ir vietų, kurios žudė žmones. mačiau daug žmonių, kurie buvo panašūs į mane - žudikai, kuriems vis ne gana, kurie nekentė savęs ir nekentė viso pasaulio, kurie žalojo save ir kitus. tai buvo neapsakoma, kai sutikęs į save panašų nagais praplėšdavau krūtinę, išlauždavau šonkaulius, atidengdavau dar spurdančią širdį, klyksmai ritosi per pasaulį, o mano pasaulis jau buvo sugedęs, neatitaisomas, pilnas šlykščių dalykų. iščiulpdavau kraują iš širdies, tarp iškritusių dantų prakišdavau venas ir arterijas, prakrapštydavau užsilikusias puvenas, išspjaudavau ir vėl surydavau. aš buvau niekas. buvau viskas. esu šlykštynė. negyvėlis. pats baisiausias.


už viso to slėpėsi tik sužeista siela.
man tiesiog skaudėjo.
aš norėjau poilsio.
norėjau pamiršti.
tapau pabaisa.
bijojau mirti.
kankinausi taip, kaip niekas nesikankino.

neturėjau laimės.

2011 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

don‘t be racist, hate everyone

In a dream I was a werewolf
My soul was filled with crystal light
Lavender ribbons of rain sang
Ridding my heart of mortal fight

trys rolės
vėjavaikis linksmuolis
vaikiška svajoklė, dievinanti prievartą, smurtą ir seksą
rami, jausminga ir nebyli karė

tada suprantu, kad visa tai yra mano atskiros dalys. aš nieko neišgalvoju. tik dalinu. ir vaidinu save pačią. ar tai toks būdas bent pasijusti savimi? nežinau. nenoriu galvot, tai beprasmiška.


sniegas už lango. jau beveik ištirpo, ryte buvo balta. dabar balos balos balos... o kai pašals, slidinėsiu kaip begemotas. šiaip, ką gi. neturiu kas pasakyt daugiau, again.

2011 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

i'm hell on heels

I don't just want your heart. I want your flesh, your skin and blood and bones, your voice, your thoughts, your pulse and most of all your fingerprints, everywhere.

sėdžiu sau namie, nes turiu temperatūros šiek tiek, tad mane išleido namo. kaip smagu. jaučiuosi lyg apdujusi, eisiu jaučiu pasnūduriuot, nes ir akis baisiai peršti. net nebenoriu nieko rašyt...
tik vat įsitikinau, kad mano blogą skaito Raimonda, nes nei viena kita neparašė komentaruose to kvailo... šūdo...


eikit nax,
aš pikta,
labanakt.

2011 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

with grace in your heart and flowers in your hair

I'm in repair. I'm not together, but I'm getting there.

tai lyg... lyg neturėtum vietos. ramios vietos. tai namai be įėjimo ar laukas be žolių, ar dangus be debesų...
tu kartais savęs klausi: kaip? kodėl? KODĖL?
tau į galvą pasipila tūkstančiai atsakymų, bet tu juk tiksliai nežinai, todėl tik sprogsti mintyse, atgimsti pragare ir vėl galvoji vieną ir tą patį, kodėl. atsakymų daug. bet niekas nežino teisingo atsakymo. tai lyg žaidimas be pabaigos.
tu jautiesi vienas. ir, nors ir nesižaloji, tampi savotišku mazochistu. tau patinka kentėti. patinka matyti save kenčiant. tu svajoji apie blogesnį gyvenimą, apie trapią abejingumo ir nežinojimo kaukę, apie tai, kaip pratrūksti sunkiomis akimirkomis. manai, kad toks gyvenimas įdomus. manai, kad tau daugiau nieko nereikia, kaip tapti išprievartauta, kankinta, žaginta, turinčia alkoholikus tėvus, nėščia, anoreksike ar bulimike, šizofrenike ar prostitute... tau patinka iššūkiai, don't ya? tau patinka stebėti save iš šalies, matyti, kaip tu kenti, kaip tu pats degi ant liepsnų ir svarstyti, kiek dar pakelsi nepalūžęs. tau patinka išsivaizduoti, kaip būtų blogai. ir nusivili savimi, žinodama, kad neturi drąsos. tai kur šuo pakastas? ar prote ar galiniam kieme? tai kokie dar iššūkiai be drąsos, ką?
tu beprotė. tu nesveika. tu ligonė. tu sergi.

taip.
tai aš.