|
Please don't expect me to always be good and king and loving.
There are times when I will be cold and thoughtless
and hard to understand. |
penktadienis. hip hip horay.
šiandien daug šokau. ne, daug nešokau, nes gėdijausi pati savęs, bet šokau daug, ne taip, kaip man įprasta - sėdėti ir stebėti kaip kitų kūnai juda pagal muziką ir slapčiausiose širdies kertelėse pavydėti, jog taip nemoku. o aš gal ir moku. matyt. vistiek šokau.
šoki ir atsipalaiduoji...
jaučiuosi lyg zombis, kankinama ir tampoma, ir tąsoma traukulių, belaukianti vėmalų pliūpsnio iš burnos, nors nėra ko vemti, nes neturiu skandžio, išsipjoviau, kad nebevalgyčiau žmonių, nebečiulpčiau jų skanių, sausgyslėmis ir mėsos gabaliukais aptekusių kaulų, kad daugiau nenusitempčiau į nežinią kūdikių sielų ir nebežudyčiau laukinių žvėrių, ir kad visa visa tamsa, esanti manyje mirtų. išsipjoviau širdį, kad man niekada neskaudėtų už tas vargšes sielas, kurias pražudžiau ir kad širdies nevirpintų svetimas kraujas, kad nevarinėtų deguonies mano kūnu, kad suėsta mėsa nesuteiktų man stiprybės, kad niekada nejausčiau kaltės už savo elgesį, kad nieko nejausčiau. išsipjoviau smegenis, nes norėjau neturėti minčių. norėjau tylos ir ramybės, tik mechaninių, gyvuliškų ir brutalių, inkstinktyvių pojūčių, jokių minčių, galinčių mane sustabdyti nuo dar vieno klyksmo, nuo dar vieno žingsnio ir savo savižudybės, norėjau bukumo ir laisvės nuo proto, norėjau nevaldomų veiksmų, norėjau skrajojančių galūnių ir norėjau skristi kaip niekas niekad neskrido - be sparnų, be metalinių išradimų, bet karšto oro ir be jokio jokio jokio paspirties taško, be jokios pagalbos ir jokios baimės. išsipjoviau plaučius, kad niekada negalėčiau užuosti baimės ir pykčio, paniekos ir širdgėlos, kad nekvėpuočiau merdėjančio pasaulio tvaiku, kuris tvyrojo aplink kiekvieną, nenorėjau uosti deginamo kūno dvoko ir nenorėjau uosti savo purvinumo, savo odos, savo kandaus prakaito, savo nešvaraus kūno ir nenuplaunamai nepataisomos sielos. išsibadžiau ausų būgnelius, nes nenorėjau nieko girdėti, vien tik nebylų pasaulį, kur niekas nesužeistų mano neesančių smegenų, mano supuvusius ir išpjautos širdies, kad piktas žodis neturėtų prasmės, joks užuojautos šūksnis nemaldytų mano skausmų. susiraižiau odą, kad man skaudėtų. pjoviau ir skerdžiau save, kad ištekėtų visas kraujas, kad pamaitinčiau žemę ir atiduočiau savo gyvybės syvus. aš buvau negyva, bet vaikščiojau. aš buvau prakeikta, buvau košmaras kiekvieno žmogaus akyse, mane spardė ir mušė, praskėlė makaulę, kurioje nieko nebebuvo, laužė šonkaulius, kuriais vėliau išsibadžiau ausis, mane pylė rūgštimi ir degino, mano oda raukšlėjosi ir kilo pūslės, pūliai bėgo ir degantys plaukai raitėsi bei šnypštė, mano burna klykė ir agonijoje nutilo. aš buvau žvėris, kuriam nelemta gyventi, kurį prakeikė dievai ir deivės, kurio joks pragaras nepriėmė, mano siela blaškėsi, neleisdama mirti. mane žudė, kankino ir iš manęs tyčiojosi, aš vis nualpdavau ir vėl atmerkdavau akis, mano vokai buvo nudraskyti, jie plaikstėsi gabaliukais ir puvo, musės glamonėjo akis pačiomis maloniausiomis gaidomis, kirminai raitėsi viduriuose ir dauginosi, virto man pro praėstą skylę pilve, krito man ant rankų, aš juos dėjau atgal į burną, kramčiau ir naikinau, viskas krito į vidų, kuriame tirpo po truputį, nes skrandį jau išsipjoviau. aš žudžiau negailestingai, visus, be jokio pasigailėjimo, jokio sąžinės balso, mano gyvenimas buvo ilgas, kartu aš jo neprisiminiau, neturėjau minčių, neturėjau prisiminimų, nesapnavau, nemiegojau, tik merkiau akis, kurios niekad nepasislėpdavo. mačiau daug karų, mačiau daug gražių vietų ir vietų, kurios žudė žmones. mačiau daug žmonių, kurie buvo panašūs į mane - žudikai, kuriems vis ne gana, kurie nekentė savęs ir nekentė viso pasaulio, kurie žalojo save ir kitus. tai buvo neapsakoma, kai sutikęs į save panašų nagais praplėšdavau krūtinę, išlauždavau šonkaulius, atidengdavau dar spurdančią širdį, klyksmai ritosi per pasaulį, o mano pasaulis jau buvo sugedęs, neatitaisomas, pilnas šlykščių dalykų. iščiulpdavau kraują iš širdies, tarp iškritusių dantų prakišdavau venas ir arterijas, prakrapštydavau užsilikusias puvenas, išspjaudavau ir vėl surydavau. aš buvau niekas. buvau viskas. esu šlykštynė. negyvėlis. pats baisiausias.
už viso to slėpėsi tik sužeista siela.
man tiesiog skaudėjo.
aš norėjau poilsio.
norėjau pamiršti.
tapau pabaisa.
bijojau mirti.
kankinausi taip, kaip niekas nesikankino.
neturėjau laimės.