tai lyg... lyg neturėtum vietos. ramios vietos. tai namai be įėjimo ar laukas be žolių, ar dangus be debesų...
tu kartais savęs klausi: kaip? kodėl? KODĖL?
tau į galvą pasipila tūkstančiai atsakymų, bet tu juk tiksliai nežinai, todėl tik sprogsti mintyse, atgimsti pragare ir vėl galvoji vieną ir tą patį, kodėl. atsakymų daug. bet niekas nežino teisingo atsakymo. tai lyg žaidimas be pabaigos.
tu jautiesi vienas. ir, nors ir nesižaloji, tampi savotišku mazochistu. tau patinka kentėti. patinka matyti save kenčiant. tu svajoji apie blogesnį gyvenimą, apie trapią abejingumo ir nežinojimo kaukę, apie tai, kaip pratrūksti sunkiomis akimirkomis. manai, kad toks gyvenimas įdomus. manai, kad tau daugiau nieko nereikia, kaip tapti išprievartauta, kankinta, žaginta, turinčia alkoholikus tėvus, nėščia, anoreksike ar bulimike, šizofrenike ar prostitute... tau patinka iššūkiai, don't ya? tau patinka stebėti save iš šalies, matyti, kaip tu kenti, kaip tu pats degi ant liepsnų ir svarstyti, kiek dar pakelsi nepalūžęs. tau patinka išsivaizduoti, kaip būtų blogai. ir nusivili savimi, žinodama, kad neturi drąsos. tai kur šuo pakastas? ar prote ar galiniam kieme? tai kokie dar iššūkiai be drąsos, ką?
tu beprotė. tu nesveika. tu ligonė. tu sergi.
taip.
tai aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą