lost myself and i am nowhere to be found

Sometimes I'm terrified of my heart; of its constant hunger for whatever it is it wants. The way it stops and starts. - Edgar Allan Poe

umm... kartais galvoju ar man kada nors buvo praėjus visa ta depresija ar aš tik išmokau ją dalinai ignoruoti? pastarosiomis dienomis man ne itin gerai. be jokios normalios priežasties. turiu viską, ko reikia žmogui. o ir tėvo nėra, dėl ko labai džiugu. atvažiuoja į savaitę vienai ar dviejoms dienoms, o kartais kas dvi savaites. tai taip nuostabu, kad jūs žinotumėt. šiaip ar taip, nemoku džiaugtis tuo, ką turiu. ką pasiekiau gyvenime. nemoku. ir nėra instrukcijų, kurias perskaičius galėčiau pabandyti išmokti džiaugtis mane supančia aplinka. aš turiu viską, bet esu nelaiminga. o tai jau bėda. 

iš telefono juodraščių: "kai įsimyliu, aš galiu padaryt viską. ir tai mane gąsdina. bet daug labiau bijau to, kad tiesiog stoviu ir žiūriu į tą, dėl kurio naktimis nemiegu". nežinau, ką čia turėjo reikšti. rytoj į mokyklą, šiandien nėjau, nes akių uždegimas. ir šiaip baisi aš, net gėda rodytis. o ir gavau šiandien labai mielą žinutę, kurioje aš išvadinama dūra ir šiaip visai suvaroma taip, tarsi būčiau protiškai atsilikusi. kartais jaučiuosi kaip tik taip. nors vistiek nesąžininga. aš ją visiškai ignoruoju, o ji vistiek mane provokuoja. taip nesąžininga. man kyla pyktis. ir vistiek nieko nepadarysiu. bet ji neužterš man visko, ne. atsipis. jai reikia draugių-gerbėjų, kurios darytų viską, ko tik toji nori, klausytų kiekvieno jos pasakojimo ir žodžio ir dievintų tai. jau iš pat pradžių, kai nepažinojau jos, man nuojauta sakė, kad bus blogai ir niekas ilgai nesitęs. geez, reikėjo paklausyt to savo vidinio balso, kartais jis tikrai protingas. 

atsiprašau, kad esu.

she was like the moon - part of her was always hidden away

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

aš nežinau, ar kas nors suprastų, jeigu papasakočiau, jeigu pabandyčiau papsakoti, ką kartais jaučiu. tai lyg beprotybė, užklumpa mane netikėtai ir pasiglemžia, paskandina mane visą toje tirštoje masėje. aš bandau įkvėpti, bet mano plaučiai spurdosi ir kvykia, prigerdami dar daugiau. rankomis bandau išplaukti, bet jos pavargsta po pirmo mostelėjimo. mano akys nieko nebemato. ir niekas negirdi. niekas nežino. niekas negali padėti. sakytų, kad nusišneku. bet... man "užeina", matyt, tiksliausiai apibūdinantis žodis šioje situacijoje... užeina tokie siaubingi priepuoliai, kad... baisu. ir tik skausmas gelbsti. sutvardo. išblaivo. žinau, kad sau žadėjau, kad prisiekiau, bet. nežinau kaip viską jums papasakoti, kad teisingai mane suprastumėt. nėra tokių žodžių. aš noriu slėptis, užsidaryti, užsidengti, kad niekas manęs nematytų. nes. nes. nes... pasijaučiu lyg baidyklė, kuri turėtų dūlėti spintoje ir apeiti vorantinkliais. taip, pagalvojot, kad aš kvaila, kad nenusišnekėčiau, viskas su manimi tvarkoje, viskas gerai, mes tave mylim ir bla bla bla. o taip, žinau tai. bet nepadeda. tas priepuolis užeina staiga, lyg milžiniška banga ir užgriūna mane visai nepasiruošusią, visai netikėtomis situacijomis. aš nenoriu, kad man taip būtų. nežinau, kur kreiptis, kad viskas baigtųsi.

ir ta oda po nagais, aplipusi, sava, vis dar šilta. krapštai ją su kitu nagu, smalsiai žiūri, ką pridarei. ir nori dar. dar. dar. nori kraujo, nori, kad skaudėtų. nori save nubausti, pažeminti. nori, kad skaudėtų. drąskaisi, kandžiojiesi, daužaisi. rytoj vėl taip darysi.
o dabar atsikeli, susitvarkai, pasidažai blakstienas nepažvelgdama į veidrodį ir su šypsena išeini.

you didn't want to die, but you didn't care if you lived

In the madness of a silent eternity

We'd find solace in

False visions that protect us

from reality.

kada taip atsitiko, kad pradėjom neapkęst savo odos? plaukų, rankų, kojų, pilvo, krūtinės, nugaros, veido...? kada tai nutiko, kad žvelgiant į veidrodį, nematai nieko, kas tau patiktų? nepastebėjai, kaip atslinko tas bjaurus jausmas, kuris taip smarkiai įsikibo į tave visą, kad negali atsiplėšti net ir kaip benorėdamas. ar tau tai atsitiko staiga? visai nepastebimai, tyliai, bet vieną dieną, tokią pačią linksmą ir pilną juoko, supratai, kad štai tau pilvas išvirtęs, tai šlaunys įsivaizduojamu celiulitu pasidengę, ant veido matai spuogą ar du, užsikimšusias poras, o akys kreivos, o rankų nagai nevienodi, pirštai trumpi ir stori, plaukai neklusnūs... tai įvyko tyliai, tau nepastebint. vieną dieną, kurios tu neatsimeni, bet dabar pameni vakar ir šiandien ir poryt, nes kiekvieną dieną žvelgi ten, į atspindį, ir nematai nieko. galėčiau pasakyt, kad nežiūrėtum. kai kurie nežiūri. ir ramiau. nes ne taip viskas matosi.
o iš kur tada ta bulimija, anoreksija, apsiryjimai... vienos vaikšto lyg griaučiai, papilkėjusia oda, iškritusiais plaukais, amžinu šalčiu, nes nėra nė vieno papildomo gramo, nėra nė būtino gramo... o pažiūrėjus į veidrodį, ji mato savo su dvidešimčia kilogramų per daug, storą, dramblotą ir netobulą. kiekvienas odos ruoželis lyg priešas, kurio negali nugalėti.
apsiryji iš to liūdesio, o kai suvoki, ką padarei, kiek privalgei, kiek prigėrei, kad nepajautei, bėgi į tualetą, susikiši pirštus į gerklę ir išvemi dar nespėjusį apsivirškinti maistą, žiaukčioji, ašaros rieda ir krenta ten pat, į klozetą, kur ir vėmalai. o nuo kišimo į gerklę pirštus, ant krumplių atsiranda dantų palikti randai, nes juk tas atvėmimo procesas smarkus, dantys čiaupiasi, norint sulaikyti, taip ir lieka tie randai, prisiminimas visam gyvenimui. vaikštai su vėmalų kvapeliu, jautiesi stora, susinervini vos kažkiek ir vėl leki prie šaldytuvo, suvalgydama viską, ką tik pajėgi, vėl skuodi iki tualeto... dėl kiekvieno priaugusio gramo verki, badauji, vėl valgai, vėl vemi... karuselė.

her eyes, they used to shine so bright

When I die, I wish to comeback as one of her tears

What man would be so lucky

As to have been conceived in her heart,

Born in her eyes,

Live on her cheeks,

And die at her lips?

aš uždara, - pasakyčiau jai.
kartais mane sunku suprasti, kartais visai neįmanoma, - sušnižbždėčiau tyliai, pažvelgčiau jai į akis, tada jas nuleisčiau.
mano šarvus, mano kietą odą, nudirtą iš plieno, skausmo, ašarų, kančios ir pykčio, sunku pralaužti, - galbūt jau mintyse pridėčiau.
bet viskas įmanoma, - akimis pakuždėčiau.
ypač tada, kai noriu, kad kažkas mane žinotų, - iškėlusi akis į dangų ištarčiau.
aš dar pati savęs nesuprantu. dar einu link to. mano dalelės buvo sudaužytos, bet dabar aš lyg vaikas parklupęs ant kelių renku įvairiausias šukes, dėlioju ir klijuoju atgal. kai kurios šukės apvalios, minkštos ir pūkinės. kai kurios - skaudūs ašmenys, žeidžiantys mano trapias sueižėjusias rankas. aš sudaužyta. dar nesu suėjusi į krūvą, bet skinuosi kelią link to. bandau. tu gali ant manęs pykti, jog nekalbu, gali nesuprasti, gali purkštauti ir priekaištauti. sakyti, kad esu paslaptinga, kad esu bailė arba uždara arba šiknė arba subingalvė arba užsispyrusi... arba. galbūt norėčiau kartais tau pasakyti, kas buvau. kodėl esu tokia dabar. mus keičia aplinka ir žmonės aplinkuj. prieš daugelį mėnulių buvau visai kitokia, buvau tarsi skirtingos rūšies gėlė. dabar ir žiedus skleidžiu kitu laiku, o ir spalvos, traukiančios akį, visai kitokios. kitokios, nei prieš daugelį saulių. kartais ant liežuvio galo sukasi sakyti, kad man taip buvo. aš žiūriu į tave ir galvoju, kad tu lyg nepatyręs vaikas, ėriukas rudomis akimis žiūri į mane ir meldi rupšnios, minkštos žolės. negaliu tau suteikti net šieno, nes tada prisijaukinčiau pati save, ne tave, ne tą ėriuką, bet save. nes papylusi tau savo žodžius, kuriuos dabar skrupulingai nutyliu, išliečiau ir paslaptis ir savo istoriją, kurios nežinai.
kartais nesupranti mano veiksmų arba veiksmų, kurių nepadarau. gali galvoti, kad esu bailė, bet tu nežinai tiesos. nežinai manų istorijų. kai kurių nenori girdėti. galbūt, jeigu pasakyčiau, kad jos pasakoja apie mane, tu paklausytum.
prie manęs kastis reikia kruopščiai, su kantrybe. aš lyg auksas, paslėptas godžiausio karaliaus. mano paslaptys nugarmėjusios į septynias jūras. ir ne visi jūs esat pakankamai geri jūreiviai, kad rastumėte lobį. gali būti kantri, bet niekada nepažinoti manęs. aš renkuosi žmones. tau sakiau tai. nepasakoju vienam žmogui visko. yra vienas, kuriam pasakoju vieną. pasirenku kitą, kuriam pasakoju kitą. o yra ir tokių, kurių dauguma, aš tesu klausytoja. moku klausytis, bet dažniausiai nieko nepatariu, nepaguodžiu. ak, kaip ten sakoma... mano bloge pilna tokių dalykų. aš išklausau. tai ir yra paguoda, tai ir yra užjaučiamumas. neprivalau nieko sakyti, kad paguosčiau. mano tyla, mano susikaupimas ir klausimas tavo bėdų ir skundų yra viskas, ko tau reikia. yra žmonių, kurie net nepastebi, kad manęs nepažįsta, nors su jais bendrauju, rodos, visą amžinybę. taip yra todėl, kad aš klausytoja, o jie kalbėtojai. jie neklausia, kaip man sekasi. aš nesakau. jie klausia, bet iš karto pereina prie savęs. tokie jau jie. nekenksmingi savanaudiški draugai. sunkai sekasi vadinti juos draugais, bet mane tokia laiko. drauge. gera drauge. viena geriausių. pačia geriausia. aš nemeluoju. kam man? taip tikrai yra. o jums? ar jūs esat klausytojai? žinoma, jūsų nedaug čia. galbūt net nepastebit, kad temokat šnekėt.
dažniausiai aš nekalbu, jeigu manęs nepaklausia. bet labai retai ir atsakau tiesą, jeigu užklausia. žmonės ateina ir išeina. ankščiau ar vėliau. atrodo, draugystė truks amžinai, bet net ir tokie stebuklai baigiasi ir tas žmogus tampa tik dar viena pora svetimų akių gatvėje. kam lieti širdį? kam dalintis skausmu, kurio negerbia? kam pasakoti, kai niekas neklauso? mes visi turim problemų. visi. niekam kitam, išskyrus mus pačius, jos nerūpi.
todėl aš uždara, sweetie. nes tavo ėriuko akys manęs nepaperka. aš galiu dalinti žodžius, juk mokų jų tūkstančius. aš galiu suvaidinti ir neraudonuoti. todėl tu manaisi, kad pažįsti mane, galbūt numanai. bet retas, kuris pažįsta. kaip galėtų? kaip? jeigu pati savęs nežinau. nežinau.