 |
| Sometimes I'm terrified of my heart; of its constant hunger for whatever it is it wants. The way it stops and starts. - Edgar Allan Poe |
umm... kartais galvoju ar man kada nors buvo praėjus visa ta depresija ar aš tik išmokau ją dalinai ignoruoti? pastarosiomis dienomis man ne itin gerai. be jokios normalios priežasties. turiu viską, ko reikia žmogui. o ir tėvo nėra, dėl ko labai džiugu. atvažiuoja į savaitę vienai ar dviejoms dienoms, o kartais kas dvi savaites. tai taip nuostabu, kad jūs žinotumėt. šiaip ar taip, nemoku džiaugtis tuo, ką turiu. ką pasiekiau gyvenime. nemoku. ir nėra instrukcijų, kurias perskaičius galėčiau pabandyti išmokti džiaugtis mane supančia aplinka. aš turiu viską, bet esu nelaiminga. o tai jau bėda.
iš telefono juodraščių: "kai įsimyliu, aš galiu padaryt viską. ir tai mane gąsdina. bet daug labiau bijau to, kad tiesiog stoviu ir žiūriu į tą, dėl kurio naktimis nemiegu". nežinau, ką čia turėjo reikšti. rytoj į mokyklą, šiandien nėjau, nes akių uždegimas. ir šiaip baisi aš, net gėda rodytis. o ir gavau šiandien labai mielą žinutę, kurioje aš išvadinama dūra ir šiaip visai suvaroma taip, tarsi būčiau protiškai atsilikusi. kartais jaučiuosi kaip tik taip. nors vistiek nesąžininga. aš ją visiškai ignoruoju, o ji vistiek mane provokuoja. taip nesąžininga. man kyla pyktis. ir vistiek nieko nepadarysiu. bet ji neužterš man visko, ne. atsipis. jai reikia draugių-gerbėjų, kurios darytų viską, ko tik toji nori, klausytų kiekvieno jos pasakojimo ir žodžio ir dievintų tai. jau iš pat pradžių, kai nepažinojau jos, man nuojauta sakė, kad bus blogai ir niekas ilgai nesitęs. geez, reikėjo paklausyt to savo vidinio balso, kartais jis tikrai protingas.
atsiprašau, kad esu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą