i suppose i’m the one responsible for destroying myself

O aš buvau čia, kone ranka pasiekiamas, bet kartu ir už tūkstančio mylių.

šiandien peržvelgiau tiek daug ateičių, tiek daug galimybių, tiek daug pasirinkimų pasiklojo prieš mane, paslaugiai tiesdami į mane ranką ir ragindami prieiti. bet aš buvau nedrąsi kaip ėriukas - stoiškai stovėjau vietoje, svirduliuodama į visas puses, išplėstomis akimis spoksodama į ištiestas rankas ir vis purtydama galvą. aš buvau išranki. aš norėjau kažko tobulo, kažko įdomaus, kažko lengvo, kažko verčiančio varžytis. ir neradau. praradau. nebegalėjau. pasidaviau. nukritau.
daug durų užsitrenkė vienu metu prieš pat mano nosį, mano jaunos kojos sulinko nuo nepakeliamo likimo svorio ir aš sulūžau. nebemačiau jokių ambicijų. mano akys apsiblausė, nakties debesys atsispindėjo jose. mano rankos. vargšės mano rankos nuslydo kūnu ir liko kyboti abipus klubų. ak, kur tu, mano gyvenime? kodėl tu toks sunkus? kodėl pilnas tiekos klausimų? negera, negera.

savo mintis įsivaizduoju kaip ežerą su krantu. ežere pilna pamirštų prisiminimų, skaudžių ir liūdnų akimirkų, knygų citatos mėtosi dumbliname dugne, žuvytės tai neramūs atminimai, kurie praplaukia, kurie kažką manyje sujudina, kartais kažką blogo, kartais gero, bet sujudina. aš jaučiu, bet nežinau kas tai, nes vanduo slepia žuvytes. vanduo tamsus, juodas, kartais pasilenkusi matau porą centimetrų, bet ne taip gerai, kad sugebėčiau įžiūrėti pilną atvaizdą, galbūt detalę. vanduo dugne klampus ir tankus, lyg skystas metalas, kuo arčiau paviršiaus, tuo lengvesnis - kaip dujos, bet jos nesisklaido ir nekyla, jos banguoja. kuo arčiau paviršaus mano prisiminimai, tuo juos lengviau ištraukti į paviršių. o kartais neįmanoma, kaip kad panorėjus neįmanoma numirti. kartais įvykiai, žodžiai, garsai, skoniai ir kvapai lieka grimzdi į dugną, be galimybės prisiminti. savo minčių krantą įsivaizduoju šviesų ir saulėtą. nes aš prisimenu. prisimenu labai daug, vėlgi galbūt mielai įmesčiau porą skaudžių dalykų į ežerą. kartais labai stengiuosi tą padaryti, bet mano rankutės labai silpnos, labai blankios, aš pati tarsi tik bekūnė vėlė, klajojanti po krantą. žolė labai žalia, medžiai dideli ir gražūs, prie medžių auga krūmai, o prie krūmų gėlės: baltos, rožinės, šiek tiek raudonų, gal netgi mėlynų. skraidžioja drugeliai ir paukšteliai. tai mano prisiminimai. visur aplinkui mano prisiminimai. šimtai tūkstančių nuotrupų, vienos didelės kaip medžiai, kitos mažos kaip žolės stiebelis, kaip žemės grumstelis. bet jos visos čia yra. viskas yra. niekas apskritai neužmiršta. tik kai kas paviršiuje, kai kas ežere. galbūt kartais norėčiau apmainyti kai kuriuos dalykus, apkeisti, tarsi nusiderėti kaip pirklė. už vieną pamirštą šypseną - liūdesio akimirką. bet taip mano mintys nesudėtos.
o gaila.

who is the lamb and who is the knife?

Do you know what hurts the most about a broken heart? Not being able to remember how you felt before. Try and keep that feeling, because once it goes, you’ll never get it back

pamenu, kai buvau maža, o tėvas vis dar buvo tėtis, o gal net tėtukas, o motina buvo mama. stipluolis tėtis ir plotinguolė mama. svetainėje, jau į vakarą, kai už lango būdavo tamsu, o laikrodis mušdavo vaikišką ėjimą miegot, mane apleisdavo jėgos, akys merkdavosi, aš atsiguldavau ant sofos veidu į sieną ir pradėdavau snuduriuoti. pamenu sofos raštą. violetiniai švelnūs rombai, kiekvieno viduryje įdubimas su baltų siūlų skylute. tėtis stipluolis pakeldavo mano gležną, apsnūdusį kūnelį ir nunešdavo į lovą, plotinguolei mamai sekant paskui. mamytė atklodavo antklodę, tėtis paguldydavo į lovą, pro pusiau atmerktas akis matydavau jų šypsenas, kai jie kartodavo, kad zuikis užmigo. turbūt tikrai užmigdavau, nes neatsimenu kas būdavo paskui.
vėliau mane nešant sakydavo, kad jau darausi didelė ir sunki. nepamenu, kada mane nustojo nešti į lovą. kartais dar bandydavau specialiai pasnuduriuoti, bet vietoj to, kad tėtis stipluolis nuneštų, plotinguolė mama pakutendavo ir sakydavo eiti miegoti į lovą.
tik po labai daug metų supratau, koks svarbus būdavo nešimas į lovą. vaikystė. vėliau tėtis tapo tėvu, pageidautina saulium, o mama liko motina arba mam. tėčio linksmi išgerinėjimai pradėjo gąsdinti, nebebuvo linksma jo svirduliuojantis manęs mokymas kaip boksuoti orą ir iškelti koją kaip nindzė. mamos ašaros kartą riedėjo, kitą dieną nuolankus tėvo elgesys, maža rūta, abu padovanojo gėlių. bet prieš visa tai buvo gražu. trapu. įsimintina. tyra. gyvenimas kartais toks lengvas. ir tokias akimirkas reikia branginti.
su kiekvienu išgerinėjimų diena rūta vis rimtėjo, pamiršo ką reiškia nebijoti kiekvieną dieną grįžti namo ir nesitikėti rasti girto, pikto tėtuko. pradėjau suprasti dalykus. gyventi mylint tėtį pasidarė sunkiau. baimė tėtukui augo, girdint šauksmus ir susistumdymus, krentančius daiktus. iš baimės palengva išsivystė panieka ir neapykanta. stipluolis tėtukas tapo alkoholiku tėvu. plotinguolė mama tapo svetimu žmogumi. daugiau niekas manęs nebenešė į lovą.
nebeguliu ant sofos.
nebežiūriu į violetinius rombus.
netyčia neužsnūstu.
nes tapau per didelė.

if you don't stand for something, you'll fall for anything

Šiandien mes klaidžiotume gimtosiose jaunystės vietose kaip turistai. Mes sudegėme faktų ugnyje, mes mokame atskirti daiktus tik kaip pirkliai ir suprantame neišvengiamumą kaip mėsininkai. Mes jau nebe tie nerūpestingi berniokai, mes pasidarėmė baisiai abejingi. Galbūt mes ten grįšime; bet ar gyvensime?

Mes esame bejėgiai kaip pamesti vaikai ir patyrę kaip seniai, mes esame šiurkštūs ir liūdni, ir paviršutiniški – aš manau, kad mes pražuvę.

pakeičiau šabloną. jeigu nekliedžiu, jau eina treti meti kaip pildau šį blogą. taip keista tai suvokti. tiek daug laiko praėjo, du metai, bet atrodo, kad tik vakar buvo tas ir anas... na o kai kurių dalykų jau nepamenu. kažką norėjau parašyt čia, bet viską pamiršau. gyvenu neblogai, nors stengiuosi negalvoti kaip šūdinai.

the last enemy that shall be destroyed is death

Dumbledore watched her fly away, and as her silvery glow faded he turned back to Snape, and his eyes were full of tears.
- After all this time?
- Always, - said Snape.

gaila, kad mūsų karta truputį per jauna hariui poteriui. išleidus knygą, mes dar buvom lopšinukai su gražiais meškiukais ir minkštom lovelėm. ir nors ilgai viskas vyko, o paskutinis filmas pasaulį pamatė jau prieš du metus, harį poterį turbūt žino visi. savo vaikams skaitysiu šias knygas ir rodysiu filmus, pabandysiu juos priversti pamilti poterio šventuosius raštus. ir man taip gaila, kad kai atradau poterį, viskas jau baigėsi. nebuvo to pasiutėliško naujų serijų išleidimo, nebuvo to nekantraus filmų ir knygų laikimo, su draugais valandų valandas neplepėjome apie harį poterį, nežaidėm su homemade gamybos burtų lazdelėmis ir nešūkčiojome puikiai įsimintų burtažodžių, nesisvaidėme "merlino kelnės!" vietoj "o dieve!", neužaugome. pavydžiu tiems, kurie užaugo kartu su hariu poteriu, kuris jiems buvo virtęs didvyriu, autoritetu, gera pasaka, gera knyga, trokštamu fantazijų nuotykiu. galbūt būtume buvę visai kitokie žmonės. galbūt drąsesni, galbūt nebijantys pasireikšti, nebijantys siekti svajonių. aš jau užaugau nebe burtų ir magijos pasaulyje, o vampyrų ir vilkolakių industrijoje, tai vampyrai man smegenis išmušė ir apie twailaitą galėjau kalbėti valandų valandas, filmus ir knyga skaityti bet žiūrėti dar ir dar kartą, cituoti atmintinai ir ko tik nedaryti. gal dėl to esu tokia trenkta, neambicinga ir tingi, galva pramušta šlamštu ir man iš ausų auga kaminai, o akys aptrauktos surūgusio pieno plėvele, tarp šonkaulių prismigę ilčių, panagės pilnos mėsos, o smegenų vietoje raitosi gyvačiokai.
dabar 6.40 ryto, o aš kaip vampyrė siurbiu energijos šaltinį - arbatą ir galvoju ar man reiktų eiti miegoti. kartais man įdomu į save pažvelgti iš šono ir šaltomis, ciniškomis minčių dozėmis paleisti save ir padiskutuoti koks mano gyvenimas bus užaugus. nesu ambicinga, esu tingi, tad nesitikiu, kad būsiu karjeros žmogus, greičiausiai dirbsiu nelabai gerai apmokomą darbą, kuris man visai nepatiks. kadangi niekuo nesu ypatinga, o turiu aš omeny grožį, tai man klius ne itin išvaizdus vyras, galbūt rūkalius arba alkoholikas, o gal ir viena ir kita, pagriebtas kaip paskutinė viltis. neišprusęs ir niekada manęs nesuprasiantis. tikrai turėsiu du vaikus, gal tris, o jeigu finansai ir noras duos, gal netgi keturis. žinau, kad pirmą popinsiu jau gimdoje, skaitysiu įvairias knygas, leisiu klausytis mocarto ir kalbėsiuosi, tada jau pagimdytą bandysiu padaryti vunderkindą, stropų ir gerą, stengdamasi išvengti klaidos, kurią padarė mano tėvai su manimi. turėsiu galvą ant pečių, kuri norės keliauti po pasaulį, tiek tikrą, tiek savo sukurtą, bet mane sulaikys viskas ir aš pati, dėl to kankinsiuosi ir merdėsiu, o mano asmenybė taps nyki ir pilka. pagimdžiusi tapsiu stora ir lašiniuota, o ryžto ir kantrybės numesti svoriui neturėsiu. visas mano gyvenimas bus neįsimintinas, vidutiniškas ir nevertas būti įamžintu. būsiu tik dar viena skruzdė skruzdėlyne, vykdangi motinėlės įsakymus, o tada numirusi kažkur taip dulkių ir žemių, mane suskaidys ir aš tapsiu niekas. vidutinybė. masė. kuo labiau suaugi, tuo labiau pradedi suprasti savo ribas. galėčiau dar pasakyti, kad patys tas ribas sau ir užsikeliam ant nugaros, bet žmonėms daug lengviau kažką apkaltinti, kad ir pavyzdžiui valdžią, socialines normas, kurios tave nebyliai skatina elgtis, galvoti, rengtis ir gyventi kaip ir visi kiti, dar ir tėvus, likimą, mūsų ir kitų primestas pareigas ir įsipareigojimus. ak, gyvenime. su pliušiniu triušiu vienoje rankoje ir su buteliuku pieno kitoje, gyventi atrodė paprasta ir įdomu. kuo daugiau pradedi mąstyti, tuo baisiau darosi. gimsti ir tampi įkalintu. tave uždaro į taisyklių, normų ir pareigų narvą, tau tik ir kalama į galvą nuo pat mažumės kitų norai ir troškimai tave paversti doru piliečiu, tai yra, aukšti pažymiai, puikus universitetas, gerai apmokomas darbas (ir tikrai ne narkotikų prekeivio, kino žvaigždės ar profesionalaus skeiterio), gražūs namai, brangi mašina, burelis prižiūrimų ir paklusnių vaikelių, padori pensija... kas tai? kas visa tai? kokia šių dalykų prasmė? negalėčiau patikėti, jeigu pasakytumėt, kad niekad negalvojot apie kažką kito - laisvo, prieštaraujančio jūsų mielų tėvelių norams, prieštaraujančio visuomenės normoms. "padorūs" žmonės niekada nelaikys kito žmogaus padoriu piliečiu, jeigu jis gyvens klajūno gyvenimą, miegos pigiuose moteliuose, dirbs šen bei ten pasimėtančius darbus, rengsis senais, nutampytais drabužiais ir neturės kostiumo bei odinių nupoliruotų batų, atsiduodančių laku. nežinau, ką aš norėjau pasakyti visuo šituo, nežinau kaip nuo hario poterio atklydau iki viso šito. ir man visiškai vienodai. 7.02 ryto, einu miegoti.

live as a monster or die as a good man

Quit weeping and help him walk into the arms of death. You gave him life, now help him live in death.

nuostabu ir skausminga, kaip žmogus gali pasinerti į išgalvotą pasaulį. kaip šypsosi ir viduj džiaugiasi su tais veikėjais ir kaip liūdi bei verkia, jeigu išgalvotus veikėjus ištinka kas nors blogo. kalbu apie knygas. apie kiekvieną pasaulį, sukurtą vaizduotės ir fantazijų, gražių svajonių, sunkių gyvenimo smūgių. kaip kiekviena knyga turi kažką savotiško, kažką savo, kaip kiekvienas puslapis kvepia ir kviečia patirti istoriją. ir žmogus net nepajunti, kaip įsitrauki, tarsi sūkurys įtraukia, bet nesigaili. tik perskaitęs paskutinį sakinį verti knygą iš naujo, kad galėtum dar bent kelias minutes pabūti tame stebuklingame pasaulyje, nenori išeiti, nenori palikti. daug knygų mane taip įtraukė. šimtus kartų pamiršau realybę, šimtus kartų juokiausi ir šypsojausi, o sieloje buvo gera, skaitant sakinius. šimtus kartų širdį užgulė tarsi akmuo, o gerklę tarsi replėmis veržė, kaip buvo sunku ir baisu viską skaityti, kaip gedėjai ir verkei kartu su to pasaulio veikėjais.

taigi mane šį kartą iš pat sielos pamatų sukretė hario poterio knygos. šį kartą - Dumbuldoro mirtis. nelabai randu žodžių kaip išreikšti jausmus, kurie mane užklupo, suvokus, kas nutiko. kad sneipas nužudė... su avada kedavra kerais. iš tiesų, negalėjau patikėti. skaičiau ir raminau save, kad Dumbuldoras negali mirti, galbūt jis apsisaugojo kokiais skydiniais kerais arba pradingo su fokso pagalba... ir kaip man sunku pasidarė suvokus, kad nieko panašaus neįvyko. gedėjau ir gedžiu. pradėčiau skaityti paskutiniają poterio knygą, bet jaučiu, kad dar nesu pasiruošusi. dar mintyse neatsisveikinau su Dumbuldoru, dar negaliu. dar negaliu.